Avgusta

Sveiki, dideli ir maži, tėveliai, mamytės, senelės, senoliai, močiutės ir bočiai, vaikučiai didučiai, ir visai, visai mažučiai, papasakosiu pasaką, kurią pasakos senoliai savo anūkams ir po 100, ir po 1000 metų…

Tai skaitykit.

Gyveno daug, daug karalių. Visi jie norėjo būti pačiu gražiausiu, pačiu didingiausiu, pačiu išradingiausiu ir turtingiausiu. Jie kas dieną susirinkdavo į didelį kiemą, ir žaisdavo smėlio dėžėse, statydavo smėlio pilis, miestus, turėjo žaislų, mašinų, traukinių, laivų, lėktuvų, lėlių ir daug , daug pinigų ir aukso. Vieną dieną, žaidė, žaidė, pavydas apėmė juos visus, ir jie smarkiai susipyko. Vienas kitam rėkė, – eik iš mano smėlio dėžės, nežaisiu su tavimi, neleisiu žaisti mano žaislais, žaisiu su kitu, o tavęs neleisime visai į savo dėžes. Susipyko karaliai, ir pradėjo  vienas kitam neleisti važiuoti mašinomis, vežti krovinius, smėlio prikrautus sunkvežimius. Savo smėlių dėžėse, neleisti skristi lėktuvais, ir važiuoti traukiniais. Neleisti vienas su kitu kalbėti, vienas pas kitą važiuoti į svečius. Pykosi jie pykosi, apleido viską, pykčio audros išmaišė smėlio miestus, sulaužė smėlio tiltus, užpylė smėliu jūras, ir vandenynus. Užkabino maišą ant saulės, ir padarė prietemą , kad niekam nesinorėtų žaisti, kad pas kitus karalius neaugtų smėlio dėžėse sodai ir daržai, kad žuvys išdvėstų ir paukščiai išskristų. Ir tada, pasižiūrėjo tų karalių pavaldiniai, žmonės, kaip tie karaliai viską išspardė ir išvartė, kaip baisu aplink pasidarė, nemiela, ir pasakė žmonės, – einam iš čia, surasim sau gyventi kitoj vietoj. Pastatysim iš akmenų ir  medžių namus, ir nereikės mums smėlio karalių ir jų smėlio pilių. Tegul jie barzdas vienas kitam rauna, ir žaisti neduoda. O mes dirbsim, ir darbas mus ves į gyvenimą. Auginsim sodus, gerbsim vieni kitus, ir šito mokinsim savo vaikus. Kaip tarė, taip ir padarė. Išėjo toli, toli į kalnus, į slėnius, ir miškus, išsisklaidė gerieji žmonės, ir įsikūrė plačiose žemėse, ir įkūrė gražius miestus ir kaimus. Sodina sodus, jų žemėse visuose kelių pakraščiuose žydi gėlės ir medžiai, visi kartu gerai sutaria, ir vienas kitam į pagalbą atskuba. Visi laimingi ir sveiki, džiaugsmingi ir laisvi.

O karaliai? pikti pasidarė dar labiau, susiraukę, pykosi, trankėsi, vienas kitą koliojo, ir kada atsitokėjo, pamatė, kad liko vieni. Ir valgyt panoro, ir minkštų patalų, ir malkų, ir šilumos, bet niekas jiems nenešė, niekas negamino, ir niekas patalų nekedeno, ir niekas jiems duoklės nebemokėjo, nei auksu, nei sidabru. Susėdo tada jie, ir žiūri piktai vienas į kitą, – a tai tu kaltas, tai jūs kalti, kad taip nutiko… ir vėl kultis pradėjo, raut barzdas įsitvėrę. Ritosi, ritosi kalno papėdėn visi, ritosi link vandenų, net nematydami, kad gali paskęsti kartu. Kai bangos pačiupo juos ir nusinešė tolyn  nuo krantų, – atsiduso ŽEMELĖ, pagaliau nėra tų molio karalių, nėra tų smėlio pilių ir rietenų , nėra tų molinių ir smėlio miestų, ir SAULELĖ šilumą, šviesą dalina, VANDENĖLIS sidabro skaidrus teka, banguoja , DANGUS mėlynas, giedras, ramus, baltus debesis Vėjai tesklaido.  Auga, bujoja sodai, miškai ir daržai, ir bitės dėkingos, ir paukščiai vieningi, ir žuvys, ir žvėrys – dėkoja, kad nėra karalių smėlingos kartos. Visa VISATA IR PROTĖVIAI ŠVIESŪS siunčia mums Dievišką meilę ir šviesą.

Taip pasaką liepto galą priėjo ir toliau pasakėlė jau kitą prikėlė. Išgerkit medaus, su pienu skalsiu, užkaskit duonelės, pyrago  su sūriu riebiu, ir porinkit pasaką kitą. Jau vakarėjant ir saulei miegoti už miško nukilus, galvelės mažučių vaikelių ant peties motulei nusviro, akeles užmerkė, veideliai nušvito… Labos nakties. Iki ryto, vakarėlio, iki kitos pasakėlės.

Avgusta S-V