Avgusta

Už lango žydėjo vyšnios.Visas langas skendo baltuose žieduose. Sodne palei langą ant suoliuko sėdėjo žmogus. Ant kelių gulėjo atversta knyga. Jis skaitė. Žieduose dūzgė bitės. Jų dūzgimas liejosi į vientisą sodno muziką. Pilnas paukščių balsų, sodnas, skambėjo, vėjas kedeno lapus ir tyliai byrėjo žiedlapiai. Nuo lengvo vėjo šuoro, vyšnių žiedlapiai tyliai nusileido ant knygos puslapių. Žmogus akimirką žiūrėjo į juos, po to švelniai nubraukė  delnu, pakėlė galvą, nusišypsojo. Ilgai žiūrėjo į sodną, giedrą dangų. Jo akyse buvo begalinė palaima ir dėkingumas. Valandėlę pamąstęs vėl įniko skaityti.

Kambaryje prie lango, parėmus smakrą ant palangės, rymojo baltais plaukais mergytė. Nepaklusnūs, trumpai pakirpti plaukai, buvo papurę, kaip pienės pūkas, ant pakaušio stirksojo didžiulis žalias kaspinas. Ji žiūrėjo į vyšnias – kaip gražu… Magėjo paliesti jų žiedus rankomis, bet ten tiek daug bičių…Pabarbeno į langą,- ten jos Tėtukas. Negirdi. O gal negali atsitraukti nuo knygos? Kada ji pati galės skaityti? Tada nereikės prašyti, kad kas paskaitytų brolių Grimų pasakų knygą…Taip bemąstydama mergytė valandėlę žvelgė pro langą, po to, jai pabodo, ir ji sujukusi nustraksėjo į lauką.

Lauke buvo taip gera. Saulė glostė veidą, vėjas žaidė plaukais ir įsibėgėjęs nerdavo į sodno tankumyną, visa tai taip mergytei patiko, kad ir ji pasileido tekina sodno taku. Apibėgusi aplinkui namą ji tylutėliai šleptelėjo ant suoliuko šalia Tėtuko. Žvigtelėjo į knygą, paveikslėlių nesimatė, Tėtukas skaitė nepakeldamas akių. Pienės pūkelis tyliai sėdėjo ir mąstė, kaip ši diena praeis, ką ji nuveiks? Gal prie viščiukų nubėgus? Ką veikia didžiosios vištos, ką veikia šuo, o kur katinas nulindęs?

Pažvelgė į tėtuką, priglaudė galvelę prie jo rankos ir jau ruošėsi sliuogti nuo suolo, kaip Tėtukas pakėlė akis, paglostė jos galvelę, užklausė, – ką veikti ruošiasi ji šiandieną?

Pienės pūkelis gūžtelėjo petukais, – gal gi jau pailsėjo. Bėgsianti pažiūrėti ką veikia darže Mamutė. O gal iki prūdo nulėksianti pažiūrėti kas ten dedas? Laumžirgiai ir čiuožikai vandeniu tik sliuogia…Kaip jie išsilaiko ir neskęsta? Taip bečiauškėdama ji jau striksėjo sodno taku, paglostė šuniuką, pavijo iš lysvės, išdidžiai žingsniuojantį gaidį, kuris jau kvietė vištas į talką, pakalbino katiną, išsitiesusį saulėkaitoje ant tvarto stogo ir tekina nubėgo į daržą, pas Mamutę.

Kol kas nieko įdomaus darže nesuradusi, nuo kalniuko pasileido ristele iki prūdo. Jau iš toli švietė didelėmis geltonomis galvomis plūkės. O, čia tikras varlių koncertas! O kiek visokiausių vabzdžių, netgi vandens blusos ir tokios yra…Vanduo šiltas, šiltas, ir toks skaidrus, matosi iki pat dugno visos žolės ir varlytės, mažos ir didelės, ir dar varliukų, tai augantys vaikučiai – pūgžliukai su uodegytėm. Tai galima pliuškentis į valias, tik neprisemti batukų…

O šalia prūdo, visa pieva, nusėta baltais dobiliukais. Joje pilna bičių, jos renka medui nektarą ir taip maloniai dūzgia, kaip dangaus melodija. Kaip smagu. Pienės pūkelis pritūpė tarp dobiliukų, glostė jų žiedus jie taip maloniai kvepėjo. Ji buvo tokia laiminga, tokia laiminga, kad atrodė jos širdelė per maža tokiam dideliam džiaugsmui. Pūkelis šypsojosi pakėlusi akis į dangų, šypsojosi saulei, vėjui ir visam pavasariui…ir vieversiui, kuris aukštai, aukštai danguje, čireno savo nuostabią pavasario dainą, nepakartojamą… iškėlė rankas – taip norisi skristi…pagalvojo ji.

….O, jei sparnus turėčiau, į dangaus mėlynę nerčiau, o, jei sparnus turėčiau, – aukštyn, aukštyn vis kilčiau, link saulės, link tos šviesos, link tos tiesos…O, jei sparnus turėčiau, kartu su vėju aš nuskrisčiau…

( tai buvo 1966 m.)

Avgusta S-V