Avgusta

Kartu su mama, mes nugyvenome daug metų.  Išėjus jai į dangaus karalystę, pasijutau prislėgta ir pasimetusi. Neturėjau su kuo pasikalbėti. Dar ilgai skambėjo ausyse jos balsas, kada atidarydavau namų duris, man atrodydavo, kad kažkur vis dar girdžiu mamos balsą – „… kas atėjo, tai tu atėjai…, kaip tau sekėsi?…“

Praėjo pavasaris, vasarą, o rudeniop atšalus orams pastebėjau įskridusią musę, ne įkyriai zvimbianti, o paprasta musė. Na, pagalvojau, artėja šalti orai, jeigu musės lenda į namus… Ir pamiršau apie ją. O priminė ji pati, anksti ryte man atskridusi į kambarį. Tai kartojosi kelias dienas. Pagaliau supykau ir aiškiai išvydama į kitą kambarį pasakiau, – nelysk prie manęs, kada miegu, o tai pritrėkšiu arba išvarysiu laukan. Musė apsiramino, tada juokais pagalvojau, – turbūt suprato ką pasakiau. Dienos metu skraidydavo savo reikalais, nebuvo įkyri. Kada būdavau virtuvėje sukiodavosi tai šen tai ten. Netrukdė. Ir man tapo juokinga, kad pradėjau su ja kalbėtis…  Pradėjus šildyti radiatorius, dažnai tupėdavo radiatoriaus kampelyje vienoje ir toje pačioje vietoje. Ryte atsikėlusi, kartais eidavau žiūrėti, ar musė, kurią pavadinau „muselka“, dar tebėra, o ji, kas kartą tyliai miegodavo savo vietoje ant radiatoriaus.

Jau buvo po naujų metų, gal vasario mėnuo, staiga vieną dieną muselka dingo. Ieškojau kambariuose, tada nusprendžiau, kad bus išskridusi į lauką, vėdinant kambarį. Praėjo savaitė, kita, muselka taip ir neatsirado. Pati sau kalbu, – na, ir musė mane paliko, dabar vėl nėra su kuo pasikalbėti…

Po kelių dienų, sapnuoju sapną. Sapne matau mamą, ir ji man sako, – neieškok musės. Aš netyčia ją pritrėškiau… Atsibudusi net atsisėdau iš nuostabos. Kaip tai gali būti? Mama labai nemėgdavo musių, varydavo jas laukan, arba paėmusi musių mušeklį pritrėkšdavo. Štai ir tikėk ar netikėk, bet taip buvo. Atsakymo taip ir nesuradau.

Avgusta S-V