Avgusta

Vidur girios, aukštam kalne, Ąžuolas stovėjo.

Šimtus metų, vėjų gūsiuos, išdidžiai šlamėjo.

Stipriomis šaknimis įaugęs į motiną Žemę, daugel vėtrų jis nugalėjo.

Plačiomis šakomis aprėpęs plačią Dangaus erdvę, išdidus bujojo.

Ąžuolas galiūnas, visų girių, visų medžių, karaliūnas.

Šventą ugnį matė jis. Aukurą kūreno ten Žynys, Vaidila nuo seno.

Daug jaunų mergaičių šoko ir dainavo, ugnį kurstė, apeigas, maldas, Dievams aukojo…

Kad paliesti šventą ugnį, ir palaiminti tą Šalį, ir tuos žmones,

Pats Perkūnas Dievas nusileisdavo su aukso karieta, dovanojo saulės Kryžių…

Daug legendų ir sakmių, apie Ąžuolą sukūrė žmonės.

Šimtmečiais per visą šalį, daug dainų jo garbei nuskambėjo.

Ąžuolas, ne kartą matė, kaip kryžiuočiai, nuožmūs priešai, gimtą

Kraštą puldinėjo, kaip galvas paguldė drąsūs vyrai, savo žemę gindami.

Tai vaitojo Žemė motinėlė, po kanopom priešo žirgo,

Tai skambėjo pikto priešo kalavijai ir šarvai, – pulti jie norėjo.

Taiklios ietys ir strėlužės, guldė priešą, tą kryžiuoti, vijosi tolyn.

Stiprios rankos valdė kardą, eiklų žirgą, – privertė kryžiuotį bėgt šalin.

Ir nušvito rytas, Saulės mūšio! (1263-09-22) – piktas priešas nugalėtas, ir išvytas

Iš Tėvynės žemės!

… Po sunkių kovų, šalyje nušvito Saulė, virš visų galvų.

Daug praėjo metų, vasarų, žiemų. Vėl gyveno žmonės, dėl savų vaikų.

Džiaugės laime, ir ramybe, dirbo ir augino duoną, garbino Dievus…

Bet praėjus metams, vėl dangus sutemo vakaruos.

Ir vėl piktas priešas paslapčia atslinko, per upes, marias ir jūras.

Vėl, karu grūmojo. (1941-06-22) Baltijos pajūrio krantas, nepažįstamai baisus.

Plukdė bangos kraujo putą. Kiek vaikų pražuvo, tą ankstyvą rytą Baltijos krante?

Kiek gulėjo jų ant smėlio, suluošintų ir sužeistų? O kiek jų liko be namų, be tėčių ir mamų?

Sugrįžt nebuvo kur. (Kodėl mes tai pamiršome dabar, 2022 )?

Vėl, žmones kulkos kliudė. Ir karo gaisras niokojo mūs kaimus, miestus ir miškus.

Taip, čia jau kitas karas. Ir kryžiuotis kitas. Daug vėl gulė žemėn vyrų mūs jaunų.

Brolių, tėčių ir mamų. Protėvių senų, bejėgių, ką tik gimusių vaikų.

Ablingos ir Pirčiupio kaimų sudegintų gyvų žmonių. Žuvo žmonės, kovėsi su priešais,

Kad nušvistų žemės ir dangaus galybės, kad nušvistų žmonių akys.

Širdys atsileistų. Vėl gyventų žmonės taikoje, ramybėj.

… Nugalėjo priešą. Ir šį kartą nugalėjo, – su Dievų pagalba…

Vėl atgavo džiaugsmą žmonės, vėl taika, ramybė, vėl gyvi.

Vėl mūs Saulė šviečia. Saulės kryžius širdyse.

Klausia žmonės protėvių – O, protėviai galingi, išmintingi mūsų, ar ilgam?

Protėviai narino galvą, – neramu…

Saulės kryžius rodo, dar daug kraujo bus išlieta, tik vėliau, vėliau…

Moja jie ranka,- nepamirškit Ąžuolo ant kalno ir šventos ugnies,

Palaimintos Dievų. Neiškirskit girių. Nenaikinkit Saulės kryžių…

Protėvių žinių neatsisakykit, prisiminkit juos…ir tęskit jų pradėtus darbus, nepamirškit to…

Žmonės, – gal iš laimės, kad gyvi, greit pamiršo protėvių kalbas.

Taip tikėjosi, ir taip norėjo jie taikos…

Laiko upė plukdė greit metus. Nesustojo ir neleido atsikvėpti niekam nuo darbų.

Joninėse užsikūrę laužus, šventė daug žmonių.

Šoko linksmas ir laimingas, ten jaunimas susibūręs.

Taip, jie degino laužus, bet ne aukurus šventus…

Ten vaikai, džiaugsmingai, su tėvais, seneliais, nuostabias ir stebuklingas, protėvių dainas dainavo.

Pasakas, susėdę, sekė vakarais.

Va, dabar atrodo, kad viskas jau praėjo.

Protėvių atsiustas vėjas, Ąžuolo lapuosna, praeities dainomis, sakmėmis sušnarėjo.  

Paukščiai, nutūpę plačiose šakose, Ąžuolui savo giesmes dovanoja,

Ir už namus, jam širdingai dėkoja.

Stovi Ąžuolas ant aukšto kalno. Girios, jau senai iškirstos ir parduotos.

Saulė teka, dar rytuos. Tik šventos ugnies jau niekas nekūrena. Aukuras apgriuvęs.

Ir Žynių nebėr, visi išsekę. Saulės kryžiaus nėr. Nežino, kaip atrodo…

Ir didžios galybės tos Šalies – neliko.

Žmonės laimės ieško, kas su žiburiu, kas su balana, pasišviesti kelią bando.

Protėviai raudoj palinkę, žiūri iš Dangaus platybės…

Vėl nerimsta priešas. Vėl karais grasina. Nežinia, kada jis pagaliau nurims…

Slysta kalnas, byra akmenys žemyn, styro medžių kelmai nupjauti,

Stovi ten pilies dar bokštas. Ar ilgai stovės?

Toj šaly, ant kito kalno, stovi Ąžuolas galingas,

Protėvių augintas, remia Dangų šakomis ir Žemės nepaleis, per amžių amžius jis stovės.

Jis jungia, Dangų, Žemę – savimi, kaip tiltas, tarp Dangaus ir Žemės, protėvių sukurtas.

Ąžuolas ant kalno, laukia, kada girios atsigaus, kada aukuro šventa

Ugnis vėl gi šalį gins. Laukia Saulės kryžiaus, atgimimo, širdyse.

Laukia protėvių Žynių ir išmintingų jų darbų tęsimo.

Avgusta S-V

Kernavės Ąžuolų piliakalnis. Taip pavadinom jį, nes ten auga septyni ąžuolai. Kiekvienais metais vasarą, ne kartą, būtinai apsilankome Kernavėje, ir nueiname iki tolimiausio piliakalnio, kur auga ąžuolai. Ten gerą sėdėti. Kartą besėdint ten, paprašiau senųjų protėvių, kad duotų man kokį ženklą, kad jie yra šalia, šiame piliakalnyje ir girdi mus. Ir staiga iš žolės priešais, atskrido nedidelis drugelis, ir nutūpė ant mano rankinės. Tupėjo ilgai, gal apie 2 valandas. Nebijojo, nors sėdėdama judėjau, atsikėliau, dariau nuotraukas iš šono. Kada pakilom eiti nuo kalno, drugelis nenuskrido, vis sukiojosi šalimais, nutūpė man ant kojos, ant galvos, ant peties, po to sūnui ant džinsų. Supratau, kad tai mistinis dalykas. Padėkojau protėviams, drugeliui, pasakiau, kad einame namo, ir kad jis teskrenda namo, nes jau vakaras. Drugelis vėl nuskrido į tą pačią vietą į žoles, ir nutūpė, jis tiesiog įlindo į žoles, ne ant stiebo, ar gėlės, o būtent į žoles. Daugiau nepasirodė. Keistas nutikimas.

Avgusta S-V