DVIVEIDIS PASAULIS
Žmogus į pasaulį ateina, ir tiesia rankutes, neša delnukuose – saulės šviesą ir meilę beribę, mūsų Visatos plačios.
Paaugęs truputį, su nuostaba taria ir klauso žodžius, kuriuos taria mama, tėtis, broliai, sesės, močiutės, seneliai, ir šypsos vaikas laimingas, kad jis jau supranta, ir kad jį jau supranta, kaip gera bendrauti, gyventi ir džiaugtis.
Mokykloje auga ir stiebiasi mūsų vaikai, žinias jie sukaupę išeina į gyvenimą platų. Atrodo pasaulis toks artimas, toks nuostabus, ir viską sukurti galime mes. Tik gėris, kad būtų širdy, ir mintys tik taikios, ir išmintingos. Ir visas pasaulis, lyg sodas gražus… O, kad tokios mintys būtų visų…ir visada.
Pasaulis sukasi mūsų Visatoj ratu, tai šviečia šviesa, tai užgožia tamsa. Taip yra, nes pasaulis, kadais, labai senai, tamsos nugalėtas, patapo dviveidis dabar. Tamsa mėgsta tamsą, užgožia mūsų dangų, sukurpia audras, ir vandenį kelia į aukštas bangas. Nematom mes saulės, nematom žvaigždynų, taip norisi kartais juos pamatyt… Bet žodį ištarti juk negali, iš kart atsiras, kas pasakys – klaidingai ir pavojingai kalbi…
Atėjo metas, kada ne kiekvieną žodį gali ištarti, galvoti, rašyti. Žodis, – kurį gali ištarti, ir žodis, – kurio nevalia ištarti. Mintis, – kurią gali pasakyti, ir mintis, – kurios nevalia pasakyti. Sakinys, – kurį gali parašyti, ir sakinys, – kurio negali parašyti. Neturi teisės kalbėti, rašyti, skaityti, klausyti, galvoti, žinoti …Nes tamsa, negali pakęsti, – šviesos ir tiesos.
Avgusta S.V.