Avgusta

Vaikystė mano buvo nuostabi, jau vien todėl, kad galėjau į valias prisiskaityti knygų. Ypač pasakų. Kaitriomis vasaros dienomis, dienovidį, kada įkaisdavo diena ir imdavo zvimbti oras, o palei horizontą nusidriekdavo mirganti juosta, bėgdavau namo, įsitaisydavau vėsiame tėčio alkieriuje ant sofos, ir valandų valandas skaitydavau knygas. Pati pirmoji pasakų knyga, tai buvo Brolių Grimų „Pasakos“, truputėlį vėliau V. Haufo knygos pasakų herojai. O žinot, kodėl staiga prisiminiau pasakas? ogi ten buvo tokia pasaka, kuri dabartiniam laikotarpiui labai tinkama. Nes gyvenu tokioje realybėje. Pasiklausykite.

Vienoje karalystėje, laimingai gyveno karalius su karaliene, augino vienturtę dukrelę. Karalaitė, buvo neapsakomai graži, ir dar ji buvo labai išmintinga. Karalystėje visi ją pažinojo, labai mylėjo ir gerbė, už jos išmintį, už jos gražų elgesį su šalies gyventojais, ir pavaldiniais. Kartą karalius sukvietė daug svečių į puikią puotą, visi linksminosi, sveikino karalių, linkėjo gražių ir turtingų gyvenimo metų. Karalius buvo laimingas, iš visų pusių giriamas ir liaupsinamas. Pažvelgė karalius į karalaitę, kurį sėdėjo šalia, ir tarė:

– Dukrelę, kodėl tyli, nieko man nesakai, nieko nelinki? Gal nemyli manęs, savo tėvo, šio krašto karaliaus?

Karalaitė nušvito, ir tarė mielus širdžiai žodžius:

– Tėvelį, myliu tave labai, labai. Mano gyvenime esi, kaip saulė danguje, be kurios nebūtų šviesos. Esi man, kaip oras, kuriuo kvėpuojame, kaip vanduo, kuris numalšina troškulį. Tu man esi brangus, kaip druska, be kurios neįmanoma gyventi ir pagaminti skanių valgių.

-Kaip druska? Kaip tu gali lyginti mane, savo tėvą, savo karalių, su druska?

Užsirūstino karalius, ir liepė dukrai išeiti iš savo namų, iš rūmų, ir net iš karalystės. Davė jai porą tarnų, pinigų, karietą ir tris arklius, ir pasakė, kad galinti keliauti, kur nori.

Nuliūdo karalaitė, nenorėjo ji keliauti iš savo karalystės, bet karaliaus įsakymas buvo nepakeičiamas. Nors karalienė motina liejo graudžias ašaras, maldaudama karaliaus susimylėti ir pakeisti savo sprendimą. Tačiau karalius buvo neperkalbamas. Davė pinigų ir pasakė:

– Tegul pavažinėja po pasaulį ir pamato, kas yra svarbiau, tėvas karalius  ar viso pasaulio druska…

Išvyko karalaitė į kelionę karietoje, ją lydėjo du tarnai. Liūdna ji žvalgėsi pro karietos langelį ir mąstė, kad ji teisi, druska yra labai svarbi žmonių gyvenime, gaminant maistą, ji nepakeičiama nė kuo.

Daug dienų ji važinėjo po pasaulį. Svečiavosi ir gyveno pas kitų šalių karalius, duodavo jiems patarimų reikaluose, ir už tai jie atsilygindavo jai taip pat geru, kas auksu, kas brangakmeniais, kas pakviesdavo gyventi, kad ir visam laikui jų karalystėje.  

O tėvo karalystėje, tuo metu nutiko bėda. Išvykus karalaitei iš karalystės, visoje karalystėje dingo druska. Kaip išgaravo, niekur negalėjo jos rasti. Šalia gyvenantys karaliai nenorėjo jam parduoti druskos, nes bijojo, kad druska gali supykti ir dingti pas juos pačius. O karalius nenorėjo valgyti nė vieno patiekalo, viskas jam buvo neskanu. Ir galiausia jis atgulė į patalus, ir nenorėjo keltis, sakydamas, kad vis vien nėra ką valgyti. Suprato karalius, kad negerai pasielgė su savo dukra, pradėjo sielotis, kad nieko nežino, kur ji dabar, kaip jai sekasi… Liepė karalius surasti dukrą, parvežti ją atgal į rūmus gyventi. Išvyko pasiuntiniai į visas keturias pasaulio šalis. Ilgai ieškojo, jau pailso, vos atgal nesugrįžo, bet vienas karalius nurodė jiems kelią, ir karalaitę greitai surado. Nuliūdo karalaitė išgirdusi žinią, kad tėvas karalius iš guolio nesikelia, ir nieko nevalgo. Liepė greitai nupirkti tiek druskos, kiek tik gali panešti šimto tūkstančio arklių karavanas ir išvyko į savo karalystę, gelbėti tėvo ir visos karalystės gyventojų. Po kelių savaičių kelionės, pagaliau pasirodė gimtoji karalystė ir kur tik ėjo tuo keliu karavanas, buvo dalinama druska šalies piliečiams. Visi džiaugėsi ir dėkojo karalaitei už jos sumanumą ir gerą širdį, kad ji nupirko jiems tiek daug druskos, ir dabar vėl visi galės gaminti skanų ir vertingą maistą, būti stipriais ir sveikais.

Rūmuose karalaitę visi pasitiko su džiaugsmu. Motina karalienė verkė iš džiaugsmo apsikabinusi savo dukrą, o karalaitė prašė jos:

– Greičiau, mamyte, einam pas mano tėvą karalių, noriu jį pamatyti ir išgirsti. Apkabinti ir pabučiuoti, ir pasakyti, kad myliu jį labai stipriai.

Karalius išgirdo šurmulį pilies kieme, ir paklausė tarno, kas ten nutiko, kad toks sujudimas. Tarnas nupasakojo karaliui, kad atvyko karalaitė ir atvežė visai karalystei druskos.

– O, koks aš laimingas tėvas, koks laimingas karalius, kad turiu tokią nuostabią dukrą! – sušuko jis. Greičiau padėkite man, aprenkite mane, turiu eiti pasveikinti dukrą ir atsiprašyti jos už padarytą skriaudą, ir pripažinti, kad labai, labai klydau, laikydamas druską menkaverčiu maisto prieskoniu. Aš labai myliu savo dukrą ir labai, labai mėgstu druską…

O mūsų šalies karaliai, mano dabartinėje realybėje, paliko mūsų šalį be druskos ir maistinės kepimo sodos, todėl, kad susipyko su kitų šalių karaliais, iš kurių buvo gabenama ir perkama druska, ir ligi šiolei mūsų šalies gyventojai gyvena be druskos, nes jos parduotuvėse nėra, nes mūsų karaliai su visais susipykę, ir neturi kur ir iš ko jos pirkti.

Žinau, kad be druskos žmogaus organizmas gali pradėti sirgti, tinti, skilinėti oda, nes  be druskos iš organizmo nepasišalina skysčiai, silpnėti kaulai ir visas organizmas. Ką galvoja mūsų karaliai? Jie rūpinasi savimi ir žaidžia karaliukų karus.

Mano mama, išgyvenusi baisius kolektivizacijos metus, antrojo pasaulinio karo metus, Dachau koncentracijos ir pokario metus, žinojo, kas nutinka organizmui negaunant druskos.

O mes? dabar gyvename realybėje, kurioje – neturime teisės kalbėti, galvoti, žinoti…neturime teisės gyventi…

Avgusta S.V.