Obelų žydėjimo metas
Obelų žydėjimo metas. Saulėtas rytas. Enė stovėjo vidury sodo ir pro ašaras nieko nematė. Saulė, lyg išsigandusi, kėlėsi iš už miestelio tokia blyški ir liūdna, kad atrodė tuoj ji dings už debesų visai dienai. Bet debesų nebuvo – ir saulė, nors ir nenorėdama, turėjo žiūrėti į labai liūdną ir graudų vaizdą. Sodo takus gausiai nuklojo nukritę obelų žiedai. Jie buvo dar rasoti ir skleidė nuostabų aromatą. Rausvi ir balti žiedai atrodė taip nuostabiai, kad norėjosi juos liesti ir glausti prie savęs. Enė atsargiai panardino delnus į žiedlapius ir jų pilnas rieškutes glaudė prie skruostų. Jos ašaros susiliejo kartu su žiedų rasa ir skruostai dar labiau sudrėko. Mintyse Enė ieškojo atsakymo į daugybę klausymų. Kodėl? Kodėl būtent taip, o ne kitaip turėjo nutikti? Kodėl jos vaikystės sodas turi išnykti nuo žemės paviršiaus? Jai buvo labai liūdna. Visas sodas žaliavo ir žydėjo. Didysis beržas mojavo Enei žaliaskarėmis kasomis. Ir viskas atrodė kaip anksčiau, tik ore sklandė sunkus nerimas ir nežinia. Enė jautė, kad sodas žino savo likimą, bet jis norėjo padrąsinti ją. Jis norėjo atsisveikinti oriai iškelta galva, būti nepalenkiamu prieš visas vėtras ir išlikti prisiminimuose amžinai. Dieve, kiek vėtrų praūžė jo šakomis, kiek jis matė pavasarių ir žiemų. Jo šakose čiulbėjo galybė paukščių. Kiek išsirito zylių, varnėnų, žvirblių kartų, šio sodo inkiluose. O kiek žiedų, kiek vaisių, kiek nuostabaus grožio jis padovanojo žmonėms. Sidabrinis beržas žiemą apšerkšnyjęs stovėdavo po langais. Saulėje tviskėjo jo šakos, nusagstytos žiemos deimantais…O dangus, būdavo toks mėlynas, toks giedras, ir tiek daug saulės. Tai kodėl, Dieve, sodas dabar turi išnykti? Enė klausė savęs, klausė Dievo, klausė dangaus, saulės ir vėjo…
-Kodėl jis turi išnykti?
O taip, jos niekas neatsiklausė ir niekas nepaklausė, ar ji nori šito, ar nori, kad būtų parduotas namas, jos vaikystės namas? Tėčio nebėra, o pirmos santuokos vaikai ėmė uoliai vykdyti testamentą, nors tėčiui žadėjo niekada neparduoti namo… Enė lėtai ėjo taku, lūpos kažką šnabždėjo, rankos glostė kamienus, medžiai lingavo šakas, o obelys graudžiai dejavo. Jų ilgi kamienai gulėjo sulaužytomis šakomis ir rasos lašeliai mirgėjo vaivorykštės spalvomis baltai rausvuose žieduose.
O, vėjau, vėjau, kodėl aš negimiau tavim? Kodėl aš negimiau gaivia rasa, kodėl aš negimiau žalia žole? O, vėjau, vėjau, kodėl aš negimiau tavim…
1973 m.
Avgusta S-V