Kaimynė
Niekas nežinojo, kas nupirko pusę kaimynų namo. Vieną rytą į jų kiemą įvažiavo sunkvežimis, pilnas prikrautas daiktų, įvairiausių rakandų. Įdomiausias daiktas, Enei pasirodė kažkokie dideli rėmai, mediniai, stori, ir dar visokiausių mažų rėmelių. Žmonės skubėjo, krauti, nešti į vidų. Sunešę ilgai neužsibuvo, susėdo į sunkvežimį ir išvažiavo. Liko tik viena senutė. Ji buvo nei stora, nei liesa, vidutinio ūgio, plataus veido, didelėmis akimis,su akiniais ant nosies ir plačia šypsena. Dabar ji stovėjo ant prieangio slenksčio ir žvalgėsi į šalis. Pastebėjusi mažąją Enę, kaimynė nusišypsojo, pasisveikino ir pasisakė, kad busianti jų naujoji kaimynė. O kuo pati vardu, ir kieno būsianti dukra?.. Enė pasisakė savo vardą ir pavardę. Kaimynė kilstelėjo antakius ir nustebo, tai tikrai būsi Jonaičio dukra?..Na ir stebuklai gi būna gyvenime…Tada Enė nesuprato, kodėl senutė taip nustebo. O buvo taip…
Naujoji kaimynė papasakojo Enės mamai…
Buvau jauna ir graži, jaunikių buvo nemažai, bet visi bijojo jos labai žiauraus tėvo. Ūkis buvo didelis, samdydavo darbams daug samdinių. Reikėjo dirbti laukuose, miškuose, namuose ir prie namų, visiems darbo būdavo per akis. Dirbo ir visi šeimos nariai, tik šeimininkui mažai kas įtikdavo, dirbti versdavo daug, o užmokestis samdiniams būdavo ne koks, ir valgis ne per skalsiausias, barščiai žili, gerai jeigu rūgpienio dar duodavo užbalinti, o kartais ir to pagailėdavo. Nepatenkinti samdiniai savo šeimininku būdavo ir ką pasakys neiškentę. Na tada jau šeimininkas duodavo valios savo pykčiui, ne vieną buvo sumušęs iki sąmonės netekimo, tai ir bijodavo eiti pas jį dirbti arčiau gyvenantys žmonės, o iš toliau būdavo apie jį nieko nežinoję sutardavo tarnauti, kol kartais nebeiškentę išeidavo net be atlygio. Taip ir ėjo metai, vieni po kito vedė broliai, tekėjo seserys, ir jai jau metas buvo dairytis jaunikio, o kur daugiau pamatysi jaunimą, tik į bažnyčią nuėjus, ir per atlaidus. Ir nusižiūrėjo ji vieną, o gi patį jaunąjį vargonininką. Sueidavo jaunimas į vakaruškas, pašokti, padainuoti, susitikdavo ir jinai su savu išrinktuoju. Neilgai trukus ir piršlių sulaukė, sužieduotuves atšventė. Auksinis sužieduotuvių žiedas ant piršto sužibo, greitai laikas bėgo vis artindamas jų sutuoktuvių dieną.
Ir štai vieną dieną savo miške josios tėvas užtiko žmogelį bekertantį medį. Šeimininkas įsiuto, kaip reikiant, buvo gal kiek per daug įkaušęs, ir griebęs kirvį užmušė nabagą vietoj. O pas nabagą didžiausia šeimyna mažų vaikų liko našlaičiais. Ilgai žmonės negalėjo užmiršti šio įvykio, kalbėjo visi kur beeitų, kur besusitiktų. Susitikęs kokį pažįstamą, jaunasis vargoninkas, turėjo išklausyti visas pasakojamas ir perpasakojamas naujienas apie tai, kaip Kuprys nužudęs dėl medžio žmogų, nepagailėjęs vaikų, nepabijojęs didžiausios nuodėmės. Ir ar jis nebijąs tapti šio žmogžudžio žentu, o jeigu ir dukra tokio baisaus būdo būsianti?..
Bėgo dienos, o kalbos vis netilo, dar labiau visi nustebo, kad šio pikto Kuprio niekas neatvažiavo kamantinėti, niekas neatvažiavo tirti šio įvykio, lyg nebuvo jokio nužudymo. Nuo žmonių kalbų nebuvo kur slėptis, kentėjo ir namiškiai, kentėjo ir samdiniai, kas numojęs ranka į atlygį išėjo palikęs darbus, dar labiau įsiutindamas piktąjį šeimininką. Visi kas sutikę atkalbinėjo jaunąjį vargonininką vesti Kuprio dukrą, vis gąsdindami, kad tas beprotis ir jį kada užmuš, o kas įkaušusiam ateis į galvą?..Baimė nugalėjo. Nusiuntė jaunikis pasiuntinį, kad jis atšaukiąs sužieduotuves, ir jokių jungtuvių nebus.
Iš pradžių nepatikėjo jaunoji, kad tai tiesa, ir liepus pakinkyti arklius į vežimaitį ir nuskubėjus į miestelį pati. Trumpa kalba buvo tarp jaunųjų, išsiskyrė jie. Iš tos nuoskaudos ir skausmo dėl nelaimingos meilės, verkdama nuėjusi prie Kapstatų ežero. Ten ji numovusi aukso žiedelį, prakeikusi ir numetusi tolyn į ežero gelmes, taip palaidodama savo meilę, savo laimę, nes ji jau žinojo, kad joks geras žmogus jos nebeims į žmonas. Palikta jaunoji, dėl pikto tėvo…
Ištekėjo ji. Po tėvo žūties. O tai įvyko gana greit, kažkas patykojo jį miške ir nudobė patyliukais, taip niekas ir nesužinojo kas tai padarė, kad niekam ir nerūpėjo jo žūtis. Josios žmogus buvo geras laidokas. Nuvažiuodavo į miestelį ir dienų dienas jo iš karčemos niekas negalėdavo iškrapštyti. Pasirodydavo namuose, kai pritrūkdavo pinigų ir vėl dingdavo. O ji likdavo vėl su visais ūkio rūpesčiais, visais darbais, ir vis didėjančia savo šeimyna. Šešios dukros ir penki sūnūs pasipylė kaip iš kraičio skrynios, visi maži, visiems reikia motinos, visiems reikia priežiūros. O ji įniko į darbus, buvo stipri, jauna ir darbuose pamiršdavo savo nesėkmingas vedybas, savo netikėlį vyrą.
Bėgo metai, augo vaikai, keitėsi laikai. Prasidėjo sodybų tuštėjimo metas.Turtingesnius varė iš savo namų, ir trėmė į Sibirą. Neaplenkė šita nelaimė ir jų namų. Dar daug kas prisiminė josios tėvo darytas piktadarystes ir apskundė jos ūkį kaip itin žiauriai engiamus samdinius. Ištrėmė ir jų šeimą. Bevažiuojant į Sibirą, vienoje stotelėje josios vyras nusinuodijo vandeniu, jie buvo įspėti negerti, ten esančio vandens, bet jis tyčia pasakęs, kad nebenorįs gyventi. Kur jį palaidojo niekas nežino. Sibire, prie Amūro, ji išvargo su visais vaikais. Visus išaugino, visus išsaugojo, visus išleido ten į aukštuosius mokslus Novosibirske, Omske, Irkutske. Paskutiniais metais lengviau ten jau buvo gyventi, jau ir namus buvo pasistatę, ir ūkiai buvo dideli, ir dirbti nereikėjo miškuose.
Atėjo metas, kada galėjo sugrįžti į Lietuvą. Sugrįžo visi. Vaikai nusipirko, kas butus kooperatinius, kas namus išsimūrijo, o ji štai čia, pusę namuko nusipirko, ir jai pakaks tų dviejų kambariukų. Gėlynas, daržas. Ko gi daugiau reikia? Ir vištas kelias turiu…
– Štai mano pats didžiausias džiaugsmas, mano audimo staklės, divonus audžiu. Ir labai nustebau, kad vėl kaimynystėje su savo buvusiu sužadėtiniu gyvensiu, jau tas likimas tai tikrai yra žmogui duotas, kad ir kaip bėgo jaunikis nuo manęs, o gyvenimo pabaigoje vėl šalia kas dieną matomės. Nusijuokė ji savo plačia šypsena – tegul kada tavo mažoji Enė užbėga, parodysiu, kaip raštuotus divonus austi pradėsiu, turbūt dar niekada nėra mačiusi tokio audimo… pasakė naujoji kaimynė.
Enė dažnai nubėgdavo pas kaimynę, tai mamos pasiųsta su kokiu reikalu, tai tėtis obuolių prikraudavo krepšelį, ar šviežios žuvies pagavęs ežere, tai grybų pririnkęs liepdavęs nunešti, o kartais namuose viena likdavusi ir nubėgdavusi pas kaimynę pasėdėti, kol tėvai pargrįš tai iš Klaipėdos turgaus, tai iš miško su grybais. O kiek visokiausių įdomių dalykų kaimynė ją pamokinusi, kaip siūlus su verpimo rateliu suvynioti, kaip raštus parinkti, o kiek visokių nutikimų papasakojusi…Gera buvo Enei sėdėti ir klausytis tiksinčio didelio apvalaus žadintuvo, atrodė, kad jis atneša ramybę ir jaukumą į šiuos nedidelius, bet labai mielus kambariukus…Pro langą matėsi Enės kiemas…Čaižiai giedojo gaidys, lojo Ūkas ir atrodė, kad taip bus per amžius…
-Ar buvai prie pirmos Komunijos?.. Tai aš padėsiu tau pasiruošti…
Avgusta S-V