Avgusta

1973 metais, man suėjo keturiolika. Tą vasarą, praėjus metams po Tėčio mirties, su Mama, išvykau gyventi pas mano seserį į Karaliaučiaus sritį. Ten, Ragainėje, gyveno ir dirbo mano vyresnioji sesuo. Ji, baigusi mokslus Vilniuje, gavo paskyrimą ten dirbti. Darbovietė skyrė jai butą, kaip jaunam diplomuotam specialistui. Darbas, jai patiko.

Tuo metu, namas Endriejave, buvo parduotas. Pati vyriausioji Tėvo dukra, gyvenusi Klaipėdoje, neiškentė ir neištesėjo duoto Tėvui žodžio, kad niekada neparduos tėvų namo. Praėjus kelioms savaitėms, po laidotuvių, ji suskubo tvarkyti pardavimo dokumentus, ieškoti namui pirkėjo, dar tą pačią vasarą. Pamenu, kartą, ji skubėdama, atvažiavo vakare, tiesiogiai iš notaro, pas kurį buvo  Gargžduose. Pakviesta į vidų, prasitarė, kad labai skuba, čia pat ant šulinio rentinio išsidėstė notaro dokumentus ir pradėjo aiškinti mano Mamai, kokia padėtis dėl namo. Mama sutiko parduoti kitą dalį. Kitos išeities nebuvo. Kad kas tuo metu patartų Mamai, padėtų, tokių šalia  nebuvo. Pardavė greitai. Tais laikais darbštūs žmonės pinigų turėjo. Ypač kaimuose, gyvenvietėse, juk ne tinginiai buvo, augino gyvulius, daržoves, vaisius, gamino, pardavinėjo turguose, pažystamiems, giminėms, jokių mokesčių nebuvo, tik trūkumas buvo parduodamų namų, butų ir automobilių. Pirkėjai, buvo labai tolima giminė. Jie nenorėjo išleisti iš giminės rato nekilnojamą turtą, dar pliusas tai, kad namas buvo gyvenvietės centre. Šalia bažnyčia, parduotuvė, biblioteka, daktaras, mokyklos ir apylinkės kontora. Viskas šalia. Namas, per skubėjimą, buvo parduotas pusvelčiui, tiesa namo stogas reikalavo remonto, nors buvo ne kiauras, bet vietomis lopytas naujomis skiedromis. Kraustytis teko staigiai, nes turėjo dar tą vasarą padaryti namo remontą. Palydėjo mus  kaimynai, senutės ir senukai, iš kelių namų. Jie braukė ašaras nuo skruostų. Mama su kiekvienu atsisveikino, nusilenkė visiems, pridėjus ranką prie širdies, ir mes išvykome.

Atvykę pas seserį į Ragainę, žvalgėmės, kur Mamai susirasti darbą, o man – kur yra artimiausia mokykla. Nors Ragainėje buvo, ir ligi šiolei yra, dvi didelės vidurinės mokyklos, manęs į rusakalbę mokyklą nepriėmė, sakydami, kad netoli Tilžės, yra lietuviška Panemunės pagrindinė mokykla, tai buvo aštuonmetė, (dabartiniais laikais turbūt uždaryta?).

Prisimenu tą vasaros rudenėjančią vėsą, nuo Nemuno pakrantės, gaivų vėją, visiškai giedrą mėlyną dangų ir ryto saulės nušviestą Luizos tiltą, kuris man pasirodė pats gražiausias kūrinys pasaulyje, nes neteko būti didesniame mieste, tiltas man pasirodė milžiniškas, o tuo labiau matyti kas dieną Nemuną, tokį platų, su smėlėtais paplūdimiais, pilnus klegančių poilsiautojų, skalambijančių muziką, su skriejančia Nemunu „Raketa“, kuri visada būdavo pilna keleivių iki Kauno. Kursuodavo dar vienas greitas laivelis iki Kauno, gerai nepamenu pavadinimo, lygtais „Zaria“ , liet. „ Aušra“. Tilžėje buvo prieplauka, bet bilietų gauti buvo neįmanoma, visada buvo daug keleivių. Ir pradėdavo laivelis reisą ne iš Tilžės, gal gi iš Klaipėdos?

Panemunė prasidėjo iš karto už tilto, kitoje Nemuno pusėje. Praėjome gyvenvietės centrą ir gatve pasukome į kairę, ten buvo tiesus, lygiagrečiai Nemuno vagai, kelias. Tikriau gatvė, Mokyklos gatvė.  Kelias tiesus, tankiai apsodintas medžiais, atrodė, kaip tunelis į tolimą gyvenimo kelią. Iš kairės matėsi Tilžės miestas , nusidriekęs Nemuno pakrante. Nežinau, net dabar, kiek buvo  nutolusi mokykla nuo gyvenvietės, bet ėjome tikrai ne penkias minutes. Pagaliau atsidūrėme prieš mokyklą, senas pastatas ir šalia naujas pastatas, kuriame buvo mūsų klasės. Mokinių, tais 1973 metais, buvo matyt daug, 7-8 klasės buvo po tris , ar keturias klases. Mokiniai susirinkdavo iš Tilžės, iš Ragainės ir kitų artimesnių miestelių, gyvenviečių, ir iš vietinių Panemunės artimesnių kaimų. Sename pastate mokėsi pradinukai.

Štai ir mano naujoji mokykla, pagalvojau, nauji mokytojai, nauji klasiokai. Priėmė.  Rudenį keliausiu į mokslus, paskyrė į 7b klasę. O dabar – dar kelios savaitės vasaros atostogų. Ar džiaugiausi? Patekusi į šią mokyklą? tuo metu negalėjau pasakyti. Žinojau, kad teks keltis 6 valandą ryto, po to 7:05  skubėti į autobusą „Ragainė-Tilžė“, pilną keleivių, į darbus, į mokyklą važiuodavome tik mes – „litovcai“, mūsų mokyklinės uniformos skyrėsi nuo rusakalbių mokyklų. Autobusai į  Tilžę išvykdavo kas pusvalandį, mano atveju reikėjo 7:30 jau būtinai išvykti. Po to išlipdavau stotelėje netoli Luizos tilto. Kada būdavo geri orai, smagu būdavo eiti tiltu, tik gilų rudenį ir žiemą, tamsoje, per plikledį, nebuvo didelio smagumo eiti pėsčiomis. Tačiau važiuoti į Tilžės autobusų stotį, ir iš ten važiuoti Pagėgių autobusu, per tiltą,  vieną stotelę, kad ir nemokamai, nenorėjau. Ryte buvo daug važiuojančių į darbą, mokinių į Pagėgių vidurinę mokyklą, kad abejodavau, ar sutilps visi keleiviai, o vėluoti į pamokas nesinorėjo. Pamokos prasidėdavo ar tai 8:30 ar 9:00, nes daug mokinių buvo  iš aplinkinių kaimų, jie turėjo suspėti ateiti į pamokas laiku. Pamokos pasibaigdavo vėlai, vėl visi skubėdavom į autobusus, nes dauguma mokinių gyveno Tilžės mieste ir jo priemiestyje. Autobusai išvykdavo kas pusvalandį, bet tekdavo praleisti ir 2, šventėms artėjant ir 3 autobusus, kad patekti namo į Ragainę. Parsirasdavau namo 6 – 7 valandą  vakaro.  Vakarienė. Pamokų ruoša, ir miegas. Televizoriaus žiūrėti neturėjau laiko, tik savaitgaliais, tai yra sekmadienį, nes šeštadieniais mes dar mokėmės.

Kas mane nustebino šitoje mokykloje, tai mandagus bendravimas klasiokų ir visų mokyklos mokinių, didesni padėdavo mažesniems, labai mandagus bendravimas su mokytojais. Manęs ten niekas netampė už kasų, einant nekišo kojos, nesišaipė. Patekau kaip į rojų, visi buvome draugiški ir geranoriški. Daug juoko, pagalbos vienas kitam pamokų užduočių pertraukų metu, pokalbiai apie būsimus darbus ir technologijas, apie mokslo pasiekimus,  ir geros nuotaikos mokytojai, kuriuos mokiniai labai gerbė.

Su didžiule pagarba ir dėkingumu, prisimenu visus mokytojus, kurie mokino mane per tuos dvejus metus, 7-8 klasėse. Lyg šiolei prisimenu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, mano gyvenime tai mokytoja, – kuri liko atmintyje, kaip didelis, šviesus, pavasarį žydintis medis, žemai jai lenkiuosi už tai, kad ji sugebėjo mus sudominti literatūra, lietuvių kalba, ir išdėstyti taip, kad visa tai liko mūsų atmintyje visam gyvenimui. Mes skaitėme ir aptarinėjome D. Poškos „Metų laikai“, Vydūno raštus, Baltušio „Parduotos vasaros“, Ievos Simonaitytės „Vilius Karalius“, „ Aukštujų Šimonių likimas“, Šatrijos Raganos raštus, Žemaitės kūrinius, „Marti“,  B. Dauguviečio „Žaldokynė“ ir kitus kūrinius.  Žinojome, kas yra Basanavičius, Tumas Vaižgantas, Daukantas, Kudirka, V. Krėvė,  Maironis, Biliūnas, S. Nėris,  ir kiti rašytojai, veikėjai, poetai. Mes juos skaitėme, aptarinėjome, diskutavome, turėjome savo nuomones.

Su pagarba ir dėkingumu prisimenu darbų pamokos mokytoją, ateidama į klasę ji atnešdavo dalelę saulės. Ji labai puikiai mokėjo sudominti ir paaiškinti mergaitėms, kad jos būsimos šeimininkės, kad jos būsimos mamos, kad jos jau dabar turi būti namuose savo mamų pagalbininkės ir mokytis iš jų, kaip vesti namų ruošos darbus, kaip švariai išskalbti, kaip išmokti siūti, megzti, nerti, siuvinėti, kaip kepti duoną, pyragus, bandeles ir sausainius. Kaip tvarkyti patalpas, spintas, spinteles. Kaip rauginti daržoves, kaip virti pirmus patiekalus, antrus ir trečius patiekalus, kaip serviruoti stalą.

 Tais metais mes mokėmės iš nuostabaus vadovėlio 5-8 klasei „Namų ruoša“, išleisto 1971 metais, Kaunas, Šviesa. 

5 klasė- siuvimas 47 puslapiai, valgių gaminimas 29 puslapiai.

 6 klasė-  buto tvarkymas 26 puslapiai, skalbimas 11 puslapių, valgių gaminimas 19 puslapių, siuvimas 8 puslapiai, drabužių taisymas 11 puslapių.

 7 klasė- drabužių priežiūra 7 puslapiai, skalbimas 4 puslapiai, valgių gaminimas 21 puslapis, mezgimas virbalais 13 puslapių, siuvimas 24 puslapiai.

 8 klasė- valgių gaminimas 25 puslapiai, konservavimas 16 puslapių, kepiniai 17 puslapių, siuvimas 19 puslapių.

Surašiau tai todėl, kad matytųsi, kokios apimties vadovėlis. Šią knygą – mokytoja patarė pasilikti sau ir neišmesti jos niekada. Šis vadovėlis, praėjus daug metų, yra visada po ranka, pasižiūrėti, kaip paruošti iškarpą rankovei, kaip siūti mašina, iš kokių detalių susideda siuvimo mašina, kokios yra drabužių medžiagos, audinys. Arba mėsos patiekalams, kaip skirstoma mėsa pagal klasifikacijos lentelę 1, 2, 3 rūšies.  Ir daug, daug visko, kas reikia žinoti kiekvienam žmogui, kiekvienai šeimininkei ir save gerbiančiai moteriai ir mergaitei.

Visiems, Panemunės aštuonmetės mokyklos, mokytojams, kurie mokino  7b-8b  1973-1975 metais, esu nuoširdžiai dėkinga. Esu laiminga, kad būtent jie buvo mano gyvenimo kelyje.  Labai dėkinga esu ir savo klasiokams. Prisimenu visas mergaites ir berniukus. Kartais išgirstu pavardes ir pagalvoju, gal tai mano klasiokai ? Gyvenimas taip paskirstė likimus, kad neteko daugiau susitikti ir turbūt neteks.

Tie keli metai, nugyventi pas seserį Ragainėje, man labai įsiminė. Iki tol, gyvenusi kaimo tipo bažnytkaimyje, buvau nustebinta parduotuvėse, prekių ir produktų gausa, ir įvairove. Pamenu, tą vasarą, dar reikėjo nupirkti man suknelių. Jas visada man pasiūdavo Mama. O dabar su seserimi nuėjome į parduotuvę rinktis man pirktinės suknios. Mama davė pinigų 10 rublių. Ir už tuos pinigus nupirkome  net tris sukneles. Jos man išliko atmintyje visam gyvenimui.  Taip jomis džiaugiausi, kad negalėjau jų dėvėti, vis saugojau, kol sesuo pastebėjo ir pasakė – nešiok, o tai išaugsi, per mažos bus. Su viena iš jų išvažiavau, baigusi aštuonmetę, mokytis į Vilnių. O tuo metu, kada nuėjome jų pirkti, parduotuvėje netekau žado, kiek ten buvo rūbų, tai buvo parduotuvė – vaikų pasaulis. Ten buvo tiek, kad sustojau ir nežinojau ką daryti, nuo ko pradėti rinktis, į kurią pusę žengti. Ir visi rūbai buvo tokie spalvingi, paltai, striukės, kailinukai, gražių spalvų, suknelės, palaidinės, siuvinėti, su kaspinais, su nėriniais. Ten buvo batai, kepurės, rūbai, žaislai, didžiuliai minkšti žaislai, triratukai, dviračiai, vežimėliai. Tai buvo pasaka.

Ragainėje man įsiminė ir konditerijos parduotuvė-kepykla, ten buvo nuostabūs pyragai ir tortai, bandelės, kurias kepant, kvepėjo visa gatvė. Ten, mes pirkdavome, jau pagamintą mielinę tešlą, kepti kepiniams namuose. Sesuo kepė labai gardžias didžiules bulkas, bandeles su varške ir obuoliais.

Ragainės ir Tilžės kiemai, ir gatvės įsiminė gėlių darželiais. Prie namų, kuriuose gyvenome, žydėjo įvairios gėlės, jos labai kvepėjo, flioksai, kardeliai, astrai, jurginai ir kitos gėlės. Mieste visi šaligatviai ir aikštelės, ir didelės aikštės – buvo apsodinta gėlynais.

Įsiminė liepos. Didžiulės liepos, kieme prie namų ir parke. Didžiulis uosis. Dabar ten padarytas gražus skveras.

Įsiminė, kad visos gatvės apsodintos medžiais. O toje gatvėje, kur gyvenome, buvo labai gražūs medžiai, jie buvo aukšti ir man nematyti, nes žydėdavo tamsiai rožiniais žiedais.  Jų lapai panašūs į gudobelės lapus, o žiedai į rojaus obuoliukų purietus žiedus. Mieste tada buvo labai daug medžių. Ir dabar, sako, yra daug sutvarkytų gražių skverų.

Vasarą, vagonais atveždavo – pomidorų, agurkų, arbūzų, vynuogių, slyvų, vyšnių, trešnių, abrikosų, bulvių, grūdų. Visą tai kraudavo į mašinas ir veždavo į vietines parduotuves, arba aikštėje parduodavo tiesiai iš mašinos. O ten, jau laukdavo pirkėjų eilės, nes viskas buvo labai pigu. Pirkdavome dešimtimis kilogramų ir visiems pakako. Parduodavo ir tiesiogiai iš vagonų ir net atnešdavo iki durų, nes netoli buvo namai. Dabar tik prisimenu, kaip, kas dieną valgėme vynuoges, arbūzus, pomidorus, slyvas, abrikosus iki soties. Darydavom kompotus, uogienes, sultis  žiemai. Daugiau niekada neteko taip pigiai ir sočiai, be jokių alergijų, valgyti daržoves ir vaisius, uogas. Ir mes nesirgome jokiais gripais. Vilniuje mokiausi 4 metus ir nė karto nesusirgome peršalimo ligomis, gripais. Kodėl? Kaip tai paaiškinti?

Įsiminė, kaip eidavome prie Nemuno maudytis, poilsiauti. Kaip su broliu eidavome žvejoti, tada dar niekas nedraudė. (Ir dabar, ten laisvai žvejoja, ir su spiningais, nereikia jokio leidimo). Kaip tada važiavome,-  brolis,  sesuo ir aš, prie Šešupės su nakvyne. Ten man nepatiko miškas, labai niūrus buvo. Upė graži, vingiuota. Vakare kitoje pusėje upės, nuo pievų, girdėjosi, kaip šienpjoviai, ir grėbėjos, susėdę  sutartines dainas užtraukdavo. Gražu buvo klausytis. Dar tuo metu žmonės mokėjo dainuoti lietuviškai, gražiai. Dabar jau pamiršo. O daina duoda energijos, gydančios energijos, gyvybinės energijos…ji susieja, sujungia žmogų su kosmosu, su Visata… Bet sunaikino, nes nemadinga tapo, juk dabar mes telefono „tiktokiniai“ , parodo ten kažkas špygą ir juokiasi visi, parodo beždžionė pirštą ir vėl leipsta iš juoko, ką pasakytų apie tokius kikenančius,  mūsų protėviai? – kvailiais ir dykaduoniais išvadintų ir iš trobos su lazda išgintų – dirbti… Tuo metu, net jaunimas save gerbė, neleido tokių juokelių tarpusavyje, nusikeikus kam, tai tuoj sudrausmindavo, taip, kad daugiau neišsižiodavo, ir raudonuodavo, kaip burokas.

Na, o dabar, įsigalėjo tokie laikai, kad jau daug metų negaliu nuvykti į Ragainę pas seserį, kuri liko ten dirbti ir gyventi. Ir turbūt niekada negalėsiu jos aplankyti, pasimatyti, apkabinti. Nes yra didžiulė siena, didžiulė praraja, kuri skiria dvi valstybes. Pakalbam telefonu, o po to verkiu, kad negaliu pas ją nuvykti. To skausmo nežino tie, kurie STATO tas sienas. Duok dieve, kad jie ir jų palikuonys – tai pajustų savo kailiu, o gal jie nemoka mylėti savo artimą? Tada juos belieka tik užjausti.

Taip nutiko, kad neįsikūriau ten. Beliko tik prisiminimai. Ten man gyvenant, mane pavergė tas žmonių geranoriškas  ir pagarbus tarpusavio bendravimas. Niekas niekada manęs neįskaudino dėl tautybės, dėl pavardės. Kiek man teko ten dirbti, atliekant gamybinę praktiką Karaliaučiaus jūrų uoste, visur buvau lygi su kitais, jokios diskriminacijos, jokios pašaipos, jokios ironijos ir apgaulės, dirbau materialiai atsakingą darbą, sandėliai, laivai, vagonai, krovinių pakrova ir iškrova,  ten visada aš jaučiausi žmogumi.  Gyvenimas mano vaikystėje Endriejave ir Ragainėje, tai – kaip naktis ir diena.

Na, Endriejavas, tai mano gyvenimo naktis, bet tenykštė gamta, man suteikė galimybės išauginti savo dvasią, pamokos sielai buvo skirtos sunkios, ir jas išlaikiau, ir laimėje ir skausme, ir apgaulėje, pašaipose, visame kame yra pamokos, kurias privalu išlaikyti gyvenimo mokykloje. Ten išmokau pažinti gamtos pasaulį, kurį jaučiau ir tebejaučiu siela. Ten radau tos energijos, kuri skatina mintyse paversti prisiminimus dainos žodžiais, melodija, pasaka, ar pasakojimu, eilėmis. Nes tie prisiminimai sielai suteikia dainingumo, džiaugsmo, pakylėjimo. To išmokino gamta, visos stichijos, kurios gaubia žmogų, gyvenant šalia gamtos. Dabar jau ten viskas išblėsę, nes iškirsti miškai, sodo medžiai, išnykusios sodybos ir Pyktiškės kalnas, turėjęs daug ąžuolų, dabar sunykęs. Anapilin iškeliavę žmonės, kurie energetiškai „kėlė“ šią žemę. …Ir radijo taškas… nebetransliuoja jau laidos – radijo teatras. Tai buvo šviesulys kaimo žmogui, labai svarbus dalykas, nuo vakaro pasakų, jaunimui ir vaikams skirtų laidų, iki simfoninių koncertų, dainų festivalių – transliuojamų tiesiogiai. Taip pat klausėmės žinių, orų, ir žinojome kiek valandų. Ne taip, kaip dabar, nesurasi laikrodžio niekur- ir kur mes atkeliavome per tuos 60 su viršum metų?

O Ragainė, tai mano gyvenimo diena. Ten pajutau žmonių gerumą, pagalbą, pagarbą ir atvirumą žiūrint tiesiai į akis. Pajutau, kad Ragainė, tai mano namai, mano dvasiniai sielos namai. Ten pajutau ir tą senąjį, tos žemės dvasinį jausmą, tokią tylos sakmę, kuri yra be galo ir krašto. Kur medžių šakose pasislėpusios nematomos stichijų deivės, kužda praeities dainomis, nori papasakoti, bet joms kažkas neleidžia… Dabar jau nepamenu, kurioje vietoje Ragainėje, mažame atokiame parkelyje,  buvom prie, senovinio nedidelio paminklo, kur ant plokštės buvo surašytos datos, nemažas tekstas, paminėtas Herkaus Manto vardas. Nežinau kokia kalba. Skaitant raides, šiurpuliukai ėjo per kūną, karštą vasaros dieną, tada man buvo gal 15, neturėjome nei fotoaparatų, ir dar tada pagalvojom, kad ateisim dar ne kartą čia. Ar yra išlikęs iki dabar, nežinau. Tada, pajutau iš tos aplinkos, išgirdau tyloje iš tų senų aukštų medžių lapų šlamėjimo, kažką tokio, ko negalima apsakyti žodžiais, tai galima pajusti tik siela. Tik pajutau kažką labai galingo ir  paslaptingo, lyg kažkas nori man pasakyti kažką ir negali to padaryti, nes uždrausta…kieno? Visatos energijos ar senųjų Žynių paslapčių skraiste?  …

Daugiau man neteko būti tokioje stiprioje energetinėje vietoje, gal tik galima truputį palyginti su Vilniuje esančiame ant vieno kalno ar piliakalnio senojo aukuro vieta. Tačiau aukuras truputį nuardytas, neprižiūrimas, energija silpstanti, bet dar vos truputį jaučiama iš medžių. Negalima jo palyginti ir su Kernavės piliakalnių energija. Stipriausia energija yra toliausiai kairėje esančiame piliakalnyje, kur auga ąžuolai. Ten netoliese yra senas kapinynas. Gal dėl to, ten yra, taip pat stiproka energija, ir ten man prakalbus į protėvius su prašymu atsiliepti, jeigu jie yra dar čia, ir tai įrodyti atskrendant plaštake. Plaštakė atskrido, maždaug po pusės minutės, ir ištupėjo ant mano rankinės apie dvi valandas, ir kada padėkojusi pasakiau, kad mes jau išvykstame, ji pakilo, apskriejo mus ratu ir vėl nutūpė į žoles, tiesiog dingo žolės tankmėje. Iš kur atsirado, ten ir nuskriejo…Na, negali gi plaštakė atsirasti ir išnykti vienoje ir toje pačioje vietoje, beveik centimetrų tikslumu?  Yra dar piliakalnis Kernavėje toliausiai į dešinę pusę, ten taip pat jaučiama energija, tačiau ta energija yra labai keista, meditacijoje ji jaučiama lyg buvimas kažkokios milžiniškos būtybės, kaip šarvuoto milžino kario, aukščio su lyg piliakalniu, kuris akylai saugoja ir žiūri į grėsmę, į vakarų pusę. Būtent – vakarų. Kodėl? Manau, tai susidaręs buvusių karų, mūšių agregoras, kuris paliko stiprią energetiką toje vietoje, o gal mūšyje žuvo labai žymus ir galingas žynys, kuris turėjo stiprios galios ir paliko kažką tokio apsaugai. Tą energiją pajutau priartėjus prie piliakalnio ir supratau, kad čia yra kažkas, lyg paliktas apsaugai agregoras. Ypač jaučiamas atsisukus nugara į piliakalnį. Padėkojau jam už apsaugą, buvom šią vasarą dar kartą ten, toks pat jausmas. Mane jis truputį baugina, kodėl ?- nežinau, nesuprantu… Prie didžiųjų piliakalnių, nejaučiu nieko, jie pliki be medžių. Matyt medžiai turi įtakos aplinkos energijos išsaugojimui, todėl jie ir kertami. Matyt norima sunaikinti žmonių protėvių atmintį ir jų energijos perdavimą palikuonims. Kitaip negaliu paaiškinti pati sau.

AVGUSTA S. V.