Žiogas
Žalias, didelis, žiogas, tupėjo ant namo verandos akmeninių laiptų. Jis smuikavo. Trynė kojeles į sparnelius ir puikavosi savo muzika. Jo žali, krutantys ūsai buvo ilgi ir tokios pat spalvos apvalios akys, žiūrėjo į priešais sėdinčią mažą mergaitę. Ji sėdėjo tyliai, nejudėdama, ir klausėsi …Abu jie alpėjo nuo vidurdienio karščio, neišpasakytai spigino saulė, tačiau jiems buvo gera sėdėti ir džiaugtis vasara …
Aplinkui buvo žydinčios gėlės, aukšti ir labai gražūs margi jurginai, įvairiaspalvės kosmėjos, ramunės, nasturtės, saulutės, piliarožės, ir dar daug, daug kitų gėlių ir augalų. Didelė liepa šalia kelio, ošė vėjo gūsiuose, beržai šlamėjo lapais linguodami savo ilgomis kasomis. Obelys nokino obuolius, išdidžiai ir saugiai saugojo nuo padykusio vėjo savo derlių. Mergaitė galvojo, – kodėl jis čirena dieną, per karštį…? buvo labai keista…kodėl nepalaukė vakaro vėsos?…
Nes vasaros vakarais, visas sodas ir daržas, skambėjo nuo žiogų čirenimo, atrodė visas pasaulis girdi tą smuikavimą… Visada buvo ir yra – nuostabu klausytis vakaro garsų, ir vakaro tylos, ir jausti pievų lygumose besileidžiančio balto, kaip pienas, vasaros rūko vėsą…Po kaitrios vasaros dienos, nuo pievų atslenkanti maloni vėsa, kartu su vakaro sutemomis, leisdavo atsikvėpti ir džiaugtis nugyventa diena, padarytais darbais ir vėl laukti rytdienos, kuri ateis, būtinai ateis, tokia pati- saulėta, su mėlynu skaisčiu dangumi, baltais mažyčiais debesėliais, su bėgančiu išdykusiu vėju, įsibėgėjusiu nuo pačio pajūrio, nuo Baltijos jūros kopų… Mergaitei norėjosi kartais pagauti vėją…ir ji bėgo į pievas ir pasileisdavo paskui debesis. Brolis juokėsi, sakydamas, kad pagauti debesų neįmanoma…Jis įbrisdavo į aukštas žalias smilgas, atsiguldavo ant žemės, ir stebėdavo debesis, sakydamas, taip įdomiau…Mergaitė stebėdavo jį, po to nubėgdavo vytis drugelių, kurie tūpdavo ant gėlių, ir suposi linguojami vėjo… Jai buvo įdomu stebėti juos, stebėti kitus vabalėlius, kurių buvo tiek daug pievoje, visi jie gyveno, skubėjo, bėgo, skrido, ropojo. Ji mėgo stebėti gėles, žoles, paprastas smilgas, jos tokios gražios, tiesiog juvelyriniai gamtos kūriniai. Ji galvojo, kada užaugs, būtinai nupieš visų rūšių smilgas, padarys visą knygą, kad parodyti žmonėms, kad žolė, taip pat yra graži, kartais net gražesnė už gėlę…
… Bėga, bėga per delną boružėlė graži „Dievo karvutė“ – skrisk boružėle aukštai, aukštai, nešk mano norą toli, toli, link Dievulio namų, paprašyk jo, kad išpildytų…
Avgusta S-V