Avgusta

Juodame danguje spindėjo galybė mažyčių spindinčių Saulių. Jų buvo tiek daug, mažų ir didelių. Jos žybsėjo, mirksėjo ir rodės nebuvo nė vienos panašios į kitą. Iš už kalno išlindo mėnulis. Jis nušvietė kalno papėdėje įsikūrusią keliauninkų stovyklavietę. Visi miegojo. Tik prie laužo dar, kažkas sėdėjo. Laužo liepsna ilgais, raudonais ir geltonais liežuviais, šokinėjo į viršų, lyg trokštų pasiekti, nors vieną iš tų mirksinčių Saulių. Sumestos į laužą šakos spragsėjo ir šnypštė besilydantys sakai. Nuo laužo į viršų kilo daugybė sidabrinių muselių. Jos vis kilo aukštyn ir aukštyn, gal būt net pasiekdamos Saules, o dūmai kvepėjo sakais. Ir visas kalnų oras buvo persismelkęs kedrų miškų kvapais. Kadaise, prieš daugelį metų, protėviai šitais kalnų takais rudenį keliaudavo į kedrų girias rinkti kedrinių riešutų. O dabar daugelis pamiršo šituos takus, taip kaip pamiršo ir savo protėvius, ir jų senovines apeigas.

Atokiau, nuo įsikūrusių keliauninkų, senoje trobelėje, dar žybsi šviesa. Ten gyvena senasis vietinis Šamanas.Turbūt ir jam nesinori miego, pagalvojo žmogus, sėdėjęs prie laužo. Rankoje jis laikė nuotrauką, ilgai žiūrėjo, ir kažką giliai mąstė…

-Tai ji neduoda tau ramybės?- staiga išgirdo balsą.

Pakėlęs galvą pamatė besišypsantį žilą, tvirto sudėjimo senį, atsirėmusį į runų ženklais išpuoštą lazdą. Jis stovėjo šalia ir žvelgė į jo rankose laikomą nuotrauką.

Žmogus šyptelėjo:

-Galgi greičiau prisiminimai, nes tik jie teliko. Tai buvo labai senai. Jai buvo tada septyniolika, o man devyniolika. Susipažinom visai atsitiktinai. Mūsų draugystė buvo graži, labai ilgai rašėm laiškus. Niekada nemėgęs rašyti laiškų, parašydavau po du į savaitę. Stengiausi atsakyti į kiekvieną gautą laišką. Mus siejo kažkoks nematomas ryšys. Tai buvo kažkas labai svarbaus mano gyvenime. Labai gaila, kad tai supratau tik tada, kada ji nustojo man rašyti. Tai nutiko dėl mano kaltės, aš ją įskaudinau, pasakydamas neapgalvotus žodžius. Mes buvom susitikę. Aš labai norėjau pamatyti, kaip ten gyvena žmonės, prie Baltijos jūros, o man išvykstant jau atsisveikinant, aš pasakiau jai tai, dėl ko po to gailėjausi ir gailiuosi ligi šiol. Mano gyvenime atsirado didžiulė tuštuma, ir niekuo negalėjau tos tuštumos užpildyti. Po pusmečio neiškentęs parašiau jai laišką, maldavau atleisti man, prašiau, kad parašytų man, kad vėl rašytų laiškus. Ilgai nebuvo atsakymo. Ji jau ten negyveno, kai gavo mano laišką, jau buvo praėję keli mėnesiai. Atsakymo į laišką sulaukiau. Bet tik atsakymą, ji rašė, kad nebemoka rašyti laiškų, kad nebegali pakęsti rašyti juos, prašė daugiau neberašyti, ir viską pamiršti. Dar ilgai rašiau jai laiškus, po to juos sudegindavau, nes žinojau, kad man neparašys. O dabar dažnai pagalvoju, kad visgi man reikėjo juos išsiųsti. Ir gailiuosi to nepadaręs. Jau praėjo visa amžinybė, trisdešimt metų, o aš nieko apie ją nežinau, visai nieko. Tai taip baisu, kad norisi staugti vilku. O pamiršti jos taip ir neįstengiau…

Visą tą laiką, senis jo klausėsi, kartkartėmis palinguodamas galvą, rankose jis laikė nuotrauką, ir įdėmiai ją tyrinėjo.

– Taip, sūnau, tu jos nepamirši niekada, kaip ir ji tavęs. Jus abu ligi šiol sieja labai stipri dvasinė gija. Ji nepertraukiama, nei šitame, nei kitame pasaulyje. Jeigu nori surasti ją dar šitame pasaulyje, tai ieškok, ir tu surasi. Ji niekada neturėjo tau pykčio, tik buvo tavimi įskaudinta jos siela. Suradęs, pažvelk į akis ir viską suprasi. Jums likimas siuntė didelę laimę, bet nežinodami, nusisukote nuo jos. Tačiau likimas jums palankus, jis leis jums dar kartą susitikti. Ieškok ir tikrai surasi…- tarė Senis, gražindamas nuotrauką.

– O dabar, tau reikia pailsėti, sapnas jums nurodys kelią…O aš dar šiek tiek pasėdėsiu, sukalbėsiu maldą…Senis mostelėjo jam ranka, ir pradėjo kalbėti neaiškia senovinių apeigų kalba.

Žmogus įsidėjo nuotrauką į baltinių kišenę, pasitaisė šiltą megztinį, atsistojo ir nuėjo į netoliese esančią palapinę. Ištiesęs miegmaišį jis atsigulė. Akys merkėsi miego. Kišenėje šiugždėjo nuotrauka ir šildė jo krutinę.

 –Ieškok ir surasi, – likimas jums…palankus…O Dieve, ir ko tik neprišnekėjo tas senis…-Sapnas nurodys tau kelią…

…-Ar tu turi mano nuotrauką?

-Ne, tada parėjusi namo – ją suplėšiau, nes vis norėjau žiūrėti į ją. Po to labai gailėjausi ir ligi šiol gailiuosi. Nuotrauka niekuo dėta…Laukiau tavo laiškų. Visą gyvenimą laukių…

 Jie stovėjo, laikydami vienas kito rankas, žiūrėjo į akis, ir juose skaitė judviejų neparašytų laiškų žodžius…Platus kelias vingiavo tolyn link aukštų kalnų, o tame kelyje stovėjo jiedu, susitikę po daugelio metų, kad perskaityti neparašytų ir neišsiųstų laiškų…

Senasis Šamanas pakilo nuo rusenančio laužo ir neskubėdamas nuėjo į savo namelį.

– Tegul sapnai nurodys kelią jums…Jūs abu esate gimę po laiminga žvaigžde. Jūs visada busite kartu. Jūsų vaikai kurs laimingus gyvenimus, rodydami kelią savo vaikams ir kitiems žmonėms…Dažnai susitiksite, susėdę visi prie vieno laužo, stebėsite, kaip danguje žybsi galybė spindinčių Saulių, kaip laužo liepsna ilgais, raudonais ir geltonais liežuviais, šokinėja į viršų, lyg trokštų pasiekti nors vieną iš tų mirksinčių Saulių. O sumestos į laužą šakos spragsi ir šnypščia lydantis sakams. Nuo laužo į viršų kyla daugybė sidabrinių muselių. Jos vis kyla aukštyn ir aukštyn, gal būt net pasiekdamos Visatos platybėse spindinčias Saules, o dūmai kvepia sakais. Ir visas kalnų oras persmelktas kedrų miškų kvapais… Jus abu sieja labai stipri dvasinė gija…Amžiams…

Rytas išaušo nuostabiai gaivus. Saulė auksine šviesa nušvietė kalnus ir jų stovyklavietę. Žolėje tyliai žvilgėjo rasa, nuklodama ištisą sidabrinį kilimą, išpuoštą rasos karoliukų vaivorykštės atspindžiais. Vėjas buvo dar mieguistas ir tylėjo. Viešpatavo tik paukščių čiulbėjimas ir saulė.

 Atsibudę, vienas po kito, iš palapinių kepurnėjosi keliauninkai. Jie bėgiojo palei laužą su metaliniais puodais, plikė arbatą, ieškojo cukraus, sausainių, kavos… Kiti bėgo link upelio ir prausdamiesi taškėsi į visas puses, kaip maži vaikai, mojuodami rankšluosčiais ir laimingi juokėsi iš savo išdaigų…

Prie vienos palapinės sėdėjo žmogus ir kruopščiai kažką skubėdamas rašė. Prie jo priėjo vienas iš keliauninkų ir paklausė:

– Tai negi nemiegojai visą naktį? Vakare nuėjau miegoti sėdėjai, ir dabar dar vis sėdi. Ką čia rašai tokio? Laišką? Laimingas ir mylimas tas žmogus, jeigu taip anksti privertė tave sėsti prie popieriaus lapo…

Žmogus pakėlė galvą, nusišypsojo:

– Taip, laimingas ir mylimas. Po daugelio metų supratau. Jau baigiau. Šiandien pat siunčiu paštu. Sapnai nurodo kelią mums…

– Ką tu pasakei, nesupratau ? – užklausė jį kelionės draugas.

Žmogus mįslingai šyptelėjo ir dar kartą pakartojo:

-Sapnai nurodo kelią mums…

Keliauninkas nustebęs linktelėjo, lyg ir supratęs ar tik apsimetęs, kad suprato, ir nuskubėjo prie upelio praustis iš tolo modamas ranka, bėgančiai merginai.

Žmogus rūpestingai užklijavo voką, atidžiai perskaitė adresą, įsidėjo laišką į kišenę ir laimingas nusišypsojo saulei, dėkodamas senajam Šamanui už pasakytas mintis, kurios paskatino jį ryžtis parašyti šį, labai svarbų, laišką.

-Rašysiu tol, kol atsakysi į mano laišką. Laukiu tavo laiškų jau dabar ir būtinai sulauksiu…Sapnai nurodo kelią mums…Ačiū tau mano likime…

Avgusta S-V