Avgusta

Nika stovėjo kambario kampe ir šniurkštė nosytę. Murzinais, nubrozdintais kumšteliais braukė nuo veiduko ašaras ir tylėdama žiūrėjo į priešais, ant kėdės pastatytą dubenėlį.

-Nenori valgyti, nevalgyk. Vadinasi nealkana…- bambėjo moteriškė sėsdamasi kambaryje už pietų stalo. Ketvertas vaikų, Juozukas, Gintas, Rimas ir Stasė, susėdę už stalo valgyti, sužiuro į jos pusę ir sukikeno…

Nika nuleido galvelę ir tylėjo mąstydama. Va, būtų tėtukas dabar namie, tai ji sėdėtų jam ant kelių ir valgytų kartu su visais. Ir net iš tėtuko lėkštės. Tėtukas geras. Jis ją myli, bet dabar jo nėra šalia. Jis išvažiavęs su reikalais. Dabar jai tenka valgyti atskirai, nes pamotė jos nemyli, o vaikai šaiposi ir apstumdo. Kai atvažiuos tėtukas, jis paims Niką ant rankų ir klaus, kas tau nutiko, rodydamas į nubrozdintas rankeles, kojeles ir veiduką, bet Nika tylės nesakys jam teisybės, pasakys, kad pargriuvo lakstydama. Geriau tyliai pasėdės su tėtuku, jam ant kelių ir  pasiklausys pasakų.

Mirus Nikos mamytei, po kurio laiko į namus atsikraustė moteris. Ji tada nežinojo, kad pamotė atsikraustė į jų namus prieš tėvo valią. Varu varė, bet ji liko ir viskas. Tada Nika dar turėjo mažesnius už save sesytę ir broliuką, bet jie peršalo ir mirė. Taip Nika liko viena su tėtuku ir pamote. Bet greitai, vienas po kito atsirado dar trys broliukai ir sesutė.  Jiems paūgėjus Nika dažnokai patirdavo skriaudos ir nuoskaudų. Ji jautė, kad pamotė jos nemyli. Tėtukui Nika nieko nepasakojo. Tačiau tėtukas visą tiesą sužinodavo iš šalimais gyvenančių kaimynų ir pažįstamų, kurie jam patarė išvežti Niką pas gerus gimines.

Tėtukas paklausė gerų žmonių patarimo, ir rudenį į mokyklą, Nika žingsniavo įsikibusi į tetos Polės ranką, kuri gyveno labai dideliame ir gražiame Kauno mieste. Pas gerąją tetą ji ir išgyveno visus tuos metus, kol baigė visus mokslus, gavo diplomą ir išėjo į savarankišką gyvenimą.

Nika visada žinojo, kad tėtukas su pamote nelaimingas. Jis iš visų jėgų stengėsi uždirbti šeimai kuo daugiau pinigų, ir dar mokėsi neakivaizdiniu būdu Kaune buhalterinės apskaitos. Prasidėjus egzaminų sesijai išvykdavo į Kauną visam mėnesiui. Dvi savaites užtrukdavo kelionėj, važiuojant dviračiu į ten ir atgal, nakvojant ir maitinantis pas žmones. O dvi savaitės užtrukdavo egzaminų sesijai. Pagaliau baigęs mokslus, tėtukas laimingas ėmėsi iš pagrindų tvarkyti savo verslo buhalteriją, nes Rietave turėjo užkandinę, dar turėjo sumanymų atidaryti konditerijos kepyklą. Tačiau, neužilgo, pas tėtuką, pradėjo eiti žmonės ir nešti skolų vekselius. Antroji žmona, turėdama didžiules savo skolas iki vedybų, padenginėjo pinigais, iš Rietave buvusios tėtuko užkandinės pajamų, o užkandinei išlaikyti, skolinosi jau iš kitų. Tačiau nesuspėjo visko grąžinti. Atsiradus savininkui t.y. tėtukui, jie pradėjo eiti atsiimti savo pinigų. Vekselių suma sudarė tokią didžiulę skolą, kad teko parduoti užkandinę, joje buvusį turtą, ir dar pinigais primokėti. Tėtukas taip supyko ant savo antros žmonos, kad tuoj pat pareikalavo skyrybų:

-Kol mokiausi Kaune, dirbau Endriejavo valsčiaus raštinėje, dirbau vargonininku bažnyčioje, tu ėmeisi tvarkyti ir vadovauti Rietave užkandinės darbui. Tavimi pasitikėjau, o tu paleidai viską vėjais, net nepagalvojai apie šeimą. Atėjai gyventi į mano šeimą, ir nuslėpei, kad turi tokias didžiules skolas. Skiriuosi su tavimi. Pasiimu du jaunesniuosius sūnus, juos mokinsiu, išlaikysiu, o su tavimi telieka vyresnieji, jie jau dirba. Išlaikys save ir tave. Žmona skirtis nesutiko, bet tėtukas pasiėmęs jaunesniuosius išsikraustė gyventi ir dirbti kitur. Mokėdamas kelias kalbas, turėdamas buhalterio ir raštininko-notaro padėjėjo darbo patirtį, vargonininko amatą, tėtukas visada turėjo darbą. Praėjo ne vieneri metai. Sūnūs užaugo. Pradėjo dirbti. Vienas po kito vedė.

Tuo tarpu tėtukas dirbo ir gyveno vienas. Retsykiais aplankydavo jį vaikai. Metai bėgo, vis sunkiau sekėsi tvarkytis namų ruošoje. Tai buvo jau kažkur 1950-ieji, kada tėtukas sumanė pasipiršti vienai našlei, auginančiai ketverių metukų mergytę. -Tai kas, kad ji gudė – sakė jis: – Man reikia, kad šalia būtų žmogus, kuris man padėtų gyventi gilioje senatvėje. O ir dabar nebegaliu skalbti, dėl reumato išsuktų rankų sąnarių. Dukra Nika išskalbtų, bet aš nenoriu jai užkrauti savo rūpesčių. Pas ją šeima, vaikai maži, darbas, ir silpna sveikata. Kai paskambina, pasakau, kad pas mane viskas sutvarkyta. Ir tėtukas pranešė vaikams, kad surado moterį, kuri gyvens kartu su juo likusį jo gyvenimą, nes jis daug metų gyvena vienas ir senatvėje nori būti prižiūrėtas. Taip atsirado tėtuko trečia žmona. Kartu jie nugyveno nei daug , nei mažai, dvidešimt metų. Kai tėtuko klausdavo pažįstami ir giminės, kodėl jis vedė ne lietuvę – jis atsakydavo: – Geriau man paprasta moteris, kuri moka iš kirvio košę išvirti, negu išpuikusi poniutė žmona, kuri visą gyvenimą kauptus didelius turtus vėjais paleidžia…Tėtukas dar susilaukė dviejų vaikų. Sūnaus Petro ir dukros Nastutės. Dar augino ir podukrą Joana.

Buvusi antroji žmona, iki pat gyvenimo pabaigos, leido apkalbas iš pykčio ir pagiežos, vis niršdama ir to paties mokindama savo vaikus, o labiausiai anūkus. Jos vaikų šeimose buvo draudžiama kalbėti apie tėtuką (senelį). Anūkams senelio net nuotraukos nebuvo rodomos. Nuo mažens buvo diegiama, kad senelis, – tai pabaisa. Tik nepagalvojo tada senelė, kas vyko toje mažoje vaiko širdyje, kuriai nuo mažų dienų buvo diegiama neapykanta vienam iš artimiausių pasaulyje žmonių (seneliui)? Kad ji – senelė – atėmė didžiausią džiaugsmą vaikų (anūkų) bendrauti su juos labai mylinčiu seneliu, vien dėl to, kad jis kadaise išsiskyrė su jų senele. Užsukus jam į svečius, anūkai būdavo slepiami, kad tik nepamatytų jų senelis, o anūkai senelio. Tėtukas dėl to labai išgyveno. Parvažiavęs iš kelionės neslėpdamas braukdavo ašaras…Ačiū Dievui, kad du, jo jaunesnieji sūnūs, nebuvo tokie pikti ir pagiežingi. Visi jie atveždavo savo vaikų nuotraukas parodyti tėtukui (seneliui). Ir jis būdavo toks laimingas, ir labai jiems dėkingas. Jie atveždavo dovanų ir Nastutei, ir broliui Petrui. Su tėtuku nebendravo tik Stasė. Kartą atvažiavusi ji ilgai kalbėjosi su tėtuku, ir į pabaigą jie labai susibarė. Niekas taip ir nesužinojo dėl ko. Daugiau ji tėtuko nebelankė.

Vieną ankstyvą pavasarį tėtukas sunegalavo. Tai buvo 1972-ųjų metų pavasaris. Kažkokios ypatingos ligos nesurado, tačiau jam paskyrė pastiprinimui leidžiamų vitaminų kursą ir liepė porą savaičių pasigydyti ligoninėje. Antros savaitės pabaigoje, tai buvo šeštadienis, mama parvažiavusi iš ligoninės pasidžiaugė, kad pirmadienį jau tėtukas parvažiuos namo. Dabar jis jaučiasi gerai, linksmas ir žvalus, dar pabus sekmadienį, kol suleis paskutines vitaminų ampules. Bet pirmadienį Nastutė tėtuko nesulaukė. Mama atvažiavo iš ligoninės viena ir liūdna, užverktomis akimis. Tėtukui labai pablogėjo. Sekmadienį  sesutė suklydo ir vietoj jam skirtų vitaminų suleido kažkokių kitų vaistų, tik nežino, kaip tie vaistai atsidūrė vaistų dėžutės skyrelyje  prie jo pavardės. Dabar jam smarkiai sutirštėjo kraujas ir sukrešėjo. Gydytojai niekuo jau nebegali jam padėti…

-Visa tai, taip įtartina… Mama palingavo galvą, sudejavo nubraukdama ašarą: – Slaugė sakė, kad buvo atėjusi kažkokia nepažįstama moteris, laukė sesutės…po to išėjo… Po savaitės tėtuką išrašė iš ligoninės, kaip nepagydomą ligonį. Namuose tėtukas dejavo nežmoniškose kančiose. Jam sutino visas kūnas iki pusiaujo. Atsisakė visi organai, tik širdis buvo dar stipri. Iš ambulatorijos ateidavo seselė suleisti pačių stipriausių nuskausminamųjų. Vieną tokią ramesnę akimirką, tėtukas paprašė pakviesti kunigą. Klebonas atėjo kartu su zakristijonu. Dideliais, skubiais žingsniais, šlamėdamas ilga sutana, klebonas įėjo į tėtuko kambarį. Po kelių minučių pokalbio, klebonas pradėjo kelti balso toną, kažką kalbėjo ir galiausiai pradėjo kumščiu trankyti į stalą. Zakristijonas išlėkė iš kambario ir tyliai žodžiais ramino verkiančią mamą. Išsigandusi Nastutė stovėjo kampe nežinodama, ką daryti. Klebonas išlėkė iš kambario įraudęs ir piktas, net neatsisveikinęs išėjo pro duris. Mama nubėgo į kambarį. -Kas nutiko? Kas? Tėtukas negalėjo kalbėti, tik kraupiai kriokė dusdamas. Mama pakėlė jo galvą kartu su pagalve ir taip laikė, kol jis truputį nurimo. Po to su šaukštu įdavė jam šlakelį vandens. Tėtukas pasakė, kad klebonas paskutinio patepimo jam nedavė. Apkaltino jį nebūtais dalykais ir reikalavo prisiimti sau už nuodėmes. Bet aš to nedariau. Dievas mato, kad to nebuvo. Dar klebonas norėjo, kad namą perrašyčiau klebonijai, kaip palikimą. O sužinojęs, kad palieku vaikams, pradėjo rėkti. Daugiau kunigo nekviesk. Dievas mane priims ir be paskutinio patepimo. Kodėl aš turiu prisiimti sau tas nuodėmes, kurias išgalvojo piktas žmogus? Mama verkė. Tėtukas paklausė:

-Gal šiandien buvo vaikai atvažiavę, iš Klaipėdos…, Nika gal skambino?

-Ne , nebuvo…Ligoninėje dar aplankydavo. O dabar…Matyt iš darbo neleidžia…visgi mokytoja…

-Paskambink, gal Nikutė atvažiuotu, nors kartelį dar ją pamatyti norėčiau…

-Gerai, paskambinsiu. Nueisiu dabar į apylinkės kontorą ir paskambinsiu… Mama palingavo galvą ir nuėjo skambinti.

Tėtuko paskutinėmis, gyvenimo akimirkomis, taip niekas ir neatvažiavo. Nastutės brolis Petras, dirbo toli jūroje, nebuvo galimybės atvykti. Vėliau, atvažiavo, bet pavėlavo visą savaitę. Podukra Joana, gyveno kitoje šalyje. Prie tėtuko buvo tik Nastutė su mama. Kiti vaikai, nei pirmos santuokos, nei antros santuokos, – neatvyko, gal kiti nežinojo. Neperdavė vieni kitiems.

Nastutės Tėtukas mirė 1972 metų pavasarį, gegužės vidury, 16 dieną, žydint vyšnioms ir sodams, Endriejavo ambulatorijos ligoninės palatoje. Per laidotuves susirinko giminės, pažįstami. Nastutė vaikščiojo, kaip sapne, nenorėjo nei valgyti, nei miegoti, negalėjo kalbėti, nei verkti. Stebėjo susirinkusią giminę. Kai kurių niekada gyvenime nebuvo regėjusi. Nika, pirmos santuokos dukra, kurią tėtukas mylėjo labiau už visus ir turbūt už viską pasaulyje, be paliovos šluostėsi ašaras. Prieangyje Juozukas, pats jauniausias antros santuokos sūnus, stovėjo ir rūkė. Jis priėjo prie Nastutės, paglostė jai galvą. Po to iškrapštė iš piniginės paskutinį rublį ir ištiesė Nastutei, – Čia tau saldainiams ar ledams… Nastutė purtė galvą, bet jis įdėjo jai į megztuko kišenę ir drebančia ranka paglostė jai galvą. Rimas rūkė atsirėmęs į beržą, stebėdamas visą tą veiksmą, su ironija šypsojosi: – Tai ką, Juozai, paskutinį atidavei? O kaip važiuosi namo? Iš manęs kaulysi pinigų?.. Juozas tylėjo, drebančiomis lūpomis traukė cigaretės dūmą ir tylėjo žvelgdamas tolyn link Paukštinės miško. Po to tyliai ištarė: -Tau, broli, to nesuprasti… Tuo tarpu, Stasė, antros santuokos duktė, stovėjo kambaryje prie krosnies tarp kaimynų ir pažįstamų, ir pašaipiai traukė per dantį Nastutės mamą… Visi tylėjo. Ji dėbtelėjo į šalia atsiradusią Nastutę ir nutilo. Stasė neverkė, tik patenkinta blykčiojo akinių stiklais. Panaši į pelėdą, pamąstė Nastutė. Tuoj susigriebė, taip galvoti nedera ir negražu. Nastutė priėjo prie karste gulinčio tėtuko. Žiūrėjo į jį nejudantį, išbalusį ir pageltusį,  kaip iš vaško, iškankintą netikėtos mirties, kūno ir sielos skausmo, nusėtą dideliais retais parudavusiais šašais, ir nieko negalėjo mąstyti. Labai pykino ir darėsi silpna. Kažkokia teta nusivedė ją į šoną, po to į virtuvę. Teta Polė klausė jos, kada valgiusi? Bet Nastutė pati nežinojo. Liepė pavalgyti keptos kiaušinienės. Nastutė išgėrė tik arbatos.

… Po daugelio, daugelio metų Nastutė ieškojo to klebono, norėjo paklausti, kas tokio buvo prišnekėta ant tėtuko? Kas jį taip apšmeižė? Bet deja, labai senai tai buvo. Nesurado. Bet dar turi vilties. Nors ji žino, jeigu ir nesuras, tai tam žmogui, kuris apšmeižė tėtuką,  bus atseikėta Dievo valia. Nastutė buvo be galo dėkinga savo tėvams už tai, kad jie mokino juos, savo vaikus, mylėti žmones. Jie blogu žodžiu nepaminėjo nė vieno pažįstamo, nė vieno kaimyno ar giminaičio. Net savo buvusią antrąją žmoną, užklaustas, tėtukas neminėdavo blogu žodžiu. Pasakydavo priežastį, dėl ko paliko ją ir viskas. Eilinį kartą parvažiavęs iš giminių, tėtukas nusiminęs ištardavo:

-Anūkų taip ir nepamačiau. Blogai ji daro, kad keršto įrankiu pasirinko anūkus…

Kad pamotė nemylėjo Nikos, tai tėtukas suprato, ne kiekviena moteris gali mylėti svetimą vaiką, kaip savo, bet kodėl ji nemylėjo savo vaikų ir anūkų. Šitaip elgdamasi ji juose formavo vienašališkumo požiūrį į gyvenimą  grįstą pykčiu ir neapykanta savo artimui. Taip žalodama jų vidinę pasaulėžiūrą ir iškreiptą veidmainiškumo realybę.

Trečią moterį, savo gyvenime, jis sutiko po daugelio metų vienišo gyvenimo. Tos moters rankas ir kojas reikia bučiuoti jau vien už tai, kad ji visą naštą tempė ant savo pečių tomis paskutinėmis žmogaus akimirkomis, kada žmogus surakintas kūno ir sielos skausme, laukė savo mylimų artimųjų, kaip kadaise, kai jis dar buvo sveikas, bet taip pat pamirštas, nes kam reikalingas tėvas be turtų ir pinigų…Ant jos rankų tėtukas (senelis) mirė, ir jos rankos užmerkė jam akis. Paskutiniai tėtuko (senelio) žodžiai buvo:

– Na, aš jau ir eisiu. Va, manęs jau atėjo pasitikti… Iškėlė vieną koją iš lovos, lyg ruošdamasis keltis… Akyse nušvito džiaugsminga nuostaba ir sustingo… Ir tuo metu atsivėrė ligoninės palatos durys ir pasigirdo mažų vaikučių juokas, ir šalia prie lovos sušiugždėjo šlamantys rūbai, ir kaip lengvas vėjas nusliuogė pro šalį išsivesdamas kartu ir Nastutės tėtuką. Jiems nerūpėjo, ar apšmeižtas tėtukas (senelis) gavo paskutinį patepimą, ar ne. Jie paprasčiausiai gyvendami išmoko atleisti ir mylėti, nes sielos meilė Visatoje yra amžina.

Nastutės mama jau žinojo, kad tėtukas mirs, nepasveiks. Nes atvežus iš ligoninės, namuose pamatė viziją, kambaryje pasirodė pirmoji tėtuko žmona, graži, jauna, apsupta trijų vaikučių, (du mirė prie pamotės, o su trečiu ji buvo, kada išėjo anapilin), jie visi šviesiais rūbais, tyliai, nusliuogė per kambarį ir perėjo per sieną į tėtuko kambarį…kaip tik tuo metu jis miegojo. O atsibudęs, pasakė, Nastutės mamai, kad sapne, jį aplankė pirmoji žmona su vaikais, jie atrodė tokie laimingi…Mirusieji, visada ateina išsivesti savo mylimų artimųjų…

O tie palikimo pinigai už namą, du su pusę tūkstančio rublių, taip ir liko dūlėti banke lig šiolei. Jų niekam ir niekada nebereikėjo. Nastutė mylėjo savo tėtuką ne už pinigus, o už jo nuostabią šviesią sielą ir gerą širdį. Keleri metai, buvo aišku, kad testamentu namas padalintas per pusę, viena dalis Nikai, kita – Nastutei. Giminėse vėl buvo pretekstas pykčiui ir apkalboms. Kaip gi čia dabar, paliko trečios santuokos vaikui. Bet įstatymu buvo numatyta, kad nepilnamečių vaikų palikti, be gyvenamojo ploto, nevalia. Dvylikametei Nastutei tikrai nerūpėjo testamentas. Ji tik žinojo, kad jos gyvenimas pasikeitė taip staiga ir netikėtai, kad reikia kaupti jėgas gyventi toliau. Iš tikro visas namas turėjo priklausyti tik Nikai. Nes čia buvo sudėtos didžiulės santaupos Nikos mamos ir tėtuko. Ir niekas daugiau iš giminių neturėjo teisės pretenduoti į šitą namą.

Po laidotuvių, Nika greitai surado pirkėjus, visai pamiršo duotą pažadą tėčiui, kuris prašė, niekada neparduoti tėvų namo, o gyventi vasarą jame Nikai su šeima…patarti Nastutei kur įstoti į mokslus… Suma, už kurią namas buvo parduotas, buvo juokinga net tais laikais. Viso tik penki tūkstančiai rublių. Gavus pinigus, Nika suskubo darytis kapitalinį remontą savo bute, keisti baldus… Jų butas buvo kooperatinis. Kaip ir daugelis, tuo metu, dirbančių žmonių, įmokėjo dalį pinigų, tėtukas padėjo kiek galėjo, žento mama prisidėjo, taip ir įsigijo Klaipėdoje trijų kambarių butą, du vaikai, vietos reikėjo. O pinigai, už parduotą tėtuko namą, kaip tik pasitarnavo remontui. Tačiau po metų, kaimynai tyčia ar netyčia, bet butą užpylė. Ir kapitalinis remontas nuėjo niekais. Po daugelio mokytojavimo metų, išėjusi į pensiją, Nika pasigedo sodo ir daržų. Surado netoli Klaipėdos pigų namą, už 100 litų, iš plūkto molio, tiesa, tik vienos pusės namo stogas, buvo prakiuręs. Nikos vyras, inteligentas, buvęs mokytojas, tokių darbų kratėsi, o sūnus nemokėjo ir nenorėjo. Taip ir gyveno ji sename name, vasaros laiku, su daržais, kaimynų katinais, su kiauru stogu, kaip kadaise buvo lopytas ir tėtuko namo stogas. Bet tėtuko palikimo namas, buvo didelis, 8 kambarių, ir šviesus, su naujais langais, naujais pečiais, kuriuos sudėjo pats tėtukas, aukštomis lubomis, dažytomis grindimis, jau pradėtas remontuoti iš išorės. Už statybines medžiagas, lentas namo fasadui, stogo dangą, kurios buvo jau buvo nupirktos, už jas niekas nesumokėjo… Liūdniausia, kad Nika savo įsigyto plūktinio namo, taip niekada ir negalėjo parduoti, nes pasirodo, pardavėjai apgavo juos, namas, neturi jokio nuosavo įvažiavimo į kiemą. Įvažiavimas tik per kaimynų kiemus, per kaimynų žemes, o kas leis dažnai važinėti taip? Ar tai likimo ironija, ar tai Visatos dėsnis, dėl neištesėto duoto pažado tėvui – niekada neparduoti tėvų palikimo namo ?

         O, tuo tarpu, Nastutė su mama, išvyko gyventi kitur. Po kelerių metų baigusi mokyklą, įstojo mokytis toliau į Vilnių. Laikui bėgant, Nastutė suprato, kad giminių pagieža tokia stipri ir kad jie tikrai negali susitaikyti su ta mintimi, kad judviejų su broliu pavardės, tokios pačios, kaip ir jų. Nes  jiedu, juk gudės vaikai, negali prie jų pritapti. Ji žino, kad piktų giminių pyktis juos lydės visą gyvenimą, bet Nastutė nepyksta ant jų,  ir neveidmainiauja sakydama, kad vis vien ji juos myli, ir gerbia, taip pat, kaip juos visus mylėjo ir jų tėtukas (senelis).  Tik vieno negali Nastutė suprasti, kaip kai kurie iš jų, savo pamokymuose, gali mokinti kitus atleisti ir mylėti, jeigu patys lig šiolei neatleido savo seneliui ir niekada jo nemylėjo, jeigu jie dar ir dabar, kupini pykčio ir pagiežos? Senelis buvo toks pats žmogus, kaip ir visi. Jis turėjo savo pasirinkimo teisę, kaip visi žmonės, kaip ir visi jo vaikai ir anūkai. Kurie taip pat, kaip dauguma, ne kartą vedė, ne kartą skyrėsi, skirdamiesi augino ir dalinosi vaikus, viliojo svetimus vyrus ir moteris. Jiems buvo galima, jiems buvo atleidžiama. Kodėl? Gal todėl, kad trečioji žmona buvo gudė, ne lietuvė? Bet tėtuko plačioje giminėje vedė, ėmė į žmonas ne tik lietuves, bet ir slaves, ir lenkes, ir žydes, totores, ir net gražią pusiau čigonę, juk svarbiausi vedybiniai kriterijai tada buvo materialinė padėtis, turtų ir žemių turėjimas, sveikata. Tai jiems visiems buvo galima, spręsti savo gyvenimus, o seneliui – ne? Kodėl?

Te neišdrįsta niekas pasakyti, Nastutei, kad jos tėtukas, buvo blogas žmogus. Tie, kurie nenorėjo jo pažinti, jo nepažino ne savo valia, bet ilgainiui galėjo pažinti jį savo noru. Bet jie buvo ir yra, pernelyg išdidūs, kad susirastų senelio kapą, prieitų dabar, atsiklauptų prašydami atleisti, ir ištartų padėkos žodį už tai, kad jie yra šioje žemėje, dėka šito, jų dešimtmečiais nekenčiamo, senelio, kuris padarė tik vieną labai didelę žemišką nuodėmę, – pernelyg užsispyrusiai aklai mylėjo savo anūkus. Jie šito niekada nebuvo ir nėra verti, dėl savo pasikėlusių ambicijų, išdidumo, kitų menkinimo, ir smerkimo, dėl savo nenoro mylėti ir suprasti. Taip pat nesvarbu Nastutei, kokiais purvais ją apdrabstys, kaip pažemins, kaip ją išvadins. Pats svarbiausias dalykas, kurio jie niekada iš jos nesugebės atimti, tai tą šviesą ir šilumą, kurią ji jautė visus tuos metus savo sieloje ir širdyje, kol buvo gyvas jos tėtukas, kol visa šeima buvo kartu. Ir jie, senelio anūkai, labai daug prarado savo gyvenime, kad nė karto neišėjo jo pasitikti – savo senelio. Ir jie, turbūt niekada neatsakys – nei kitiems, nei sau, – už ką jie nekentė antros santuokos, savo jaunesniojo brolio Juozo, apie kurį kalbėjo visi, kas tik turėjo liežuvį, kad jis ne tėtuko sūnus… Tik tėtukas, visada, kaip kirviu nukirsdavo tas kalbas, sakydamas, kad Juozas yra ir bus jo sūnus. Gal todėl, per laidotuves, Juozas, buvo vienintelis tėvo sūnus, kuris suprato tėvo netektį ir nuoširdžiai užjautė Nastutę, ne dėl to iškrapštyto paskutinio rublio saldainiams,… bet dėl to, – kas tuo metu buvo jo akyse ir sieloje…

Avgusta S-V