Avgusta

Prieš daug metų, rašydama eilėraštį, paklausiau, – Kas  yra laimė ? Kur ji randasi? Tada dar negalėjau sau aiškiai atsakyti, ir nelabai susimąstydavau, vis nebuvo kada. Ir štai dabar, atėjo metas, kada galiu atsakyti sau į tą klausimą. Laimė – visada šalia mūsų. Žmogus net nesuvokia, koks jis yra laimingas kas dieną. Laimė – tai yra mums įprasti dalykai, kuriuos mes žinome, prie kurių mes pripratę, ir retai kas susimąsto ir pasako, – O, kokia laimė nubėgti sodno taku, pakelti ką tik nukritusį obuolį, įkvėpti jo aromatą, surinkti iš po obelies nukritusius obuolius,  dar drėgnus, su lietaus lašais, ir nusinešti namo…Turbūt daugelis pasakys, anokia čia laimė, sode prisirinkti obuolių… O visgi, bėgti savo kojomis, yra didelė laimė, pasilenkti, pakelti, surinkti ir nešti – yra laimė. Net stovėti tvirtai, kada jauti žemę, yra laimė. Gali eiti toli, toli į žygius ir keliones, stovėti prieš lingavimą, prieš stiprų vėjo gūsį. Šokti polką, šokti per Joninių laužą, per griovį, per balą po lietaus. Gali bėgti ir vytis, gali šokinėti ir džiaugtis, kad pirmas atbėgai… Laimė, kada gali matyti akimis raides, gali skaityti knygą, rašyti, matyti saulėtą rytą, vidurdienio horizonto mirgėjimą, ar vakaro saulėlydį, rasotą gėlės žiedą, sidabrinius voratinklius, nusidriekusius per pievas, arba baltą vasaros vakaro rūką…  Laimė, kada girdi ausimis, muziką, paukščių giesmes, vėjo ošimą, žiogų čirenimą per rugiapjūtę, obuolių kritimą sodne, tylų vakarą, žingsnių, kurių lauki. Girdi tylą, iš dangaus ateinančią ir iš Žemės gelmių. Girdi vasaros vidurdienio oro skambesį, bangų mūšą į krantą, girdi, kaip kalba ir dainuoja žmonės. Tai yra laimė. Laimė yra mūsų rankos, kada gali viską daryti, – rašyti, megzti, siūti, kepti, plauti, gaminti pusryčius ir pietus, karpyti, klijuoti, panešti, padėti, pakelti, nusiprausti veidą  vandeniu ir saule, paliesti, surasti, numesti į tolį, pakloti lovą kas dieną, užtiesti staltiesę, paglostyti vaiko galvelę, pakelti jį ir priglausti prie širdies ir apsaugoti. Laimė yra galėti valgyti. Nuryti kąsnį, išgerti gurkšnį tyro vandens, ar saulėtų sulčių skanauti, ragauti, smalyžiauti ir šypsotis. Laimė yra kvėpuoti, įkvėpti nuostabiai kvepiančio miško ar kalnų oro, gaivaus pavasario ir vasaros, sodraus rudens oro, ir šaltos žiemos skonio oro.  Visų metų laikai kvepia skirtingai. Kaip ir vėjai kvepia vis kitaip… Laimė yra bėgti rasota žole, ar per šiltą vasaros pievą, užlietą, ką tik nulijusio debesies. Laimė yra pasinerti į svajones, į pasakas ir pasakojimus, ramiais vakarais ir tyliai užmigti. Laimė yra mylėti ir rūpintis žmonėmis. Laimė yra matyti laimingas akis ir nuostabią šypseną, laimingo žmogaus. Laimė yra pabučiuoti vaiką į skruostą ir tuo padaryti jį laimingu, apsaugotu. Ar matėt tuo metu vaiko akis? – jos tokios laimingos, ir toks saugus tada, ir pradeda čiauškėti iš laimės, kaip žvirblis…

LAIMĖS IEŠKOTI NEREIKIA, – JI VISADA ŠALIA. TIK MOKĖKIME JĄ SUPRASTI, IR BRANGINTI KIEKVIENĄ GYVENIMO AKIMIRKĄ.

Avgusta S-V