Avgusta

Sekmadienis. Sekmadieniai visada turi būti saulėti. Tam jie ir yra, kad būtų šventiški, šviesūs ir būtinai saulėti… Taip visada sau ir kitiems tvirtindavo Milė. Jai labai patiko sekmadieniai ir jų labai laukė. Deja, ne visi sekmadieniai buvo saulėti ir šviesūs, bet visgi likdavo ta sekmadieninė ramybė, ir ta šventiška nuotaika. Tėtis rytais pasidėdavo savo dėžutę, labai gražiai raižytą, su veidrodėliu, su muilo naujais gabalėliais, peiliukais skusti barzdą ir penzelį – muilinti barzdą. Milė, buvo sužavėta tuo rinkiniu ir įsitaisiusi prie stalo žiūrėjo kaip vyksta skutimosi procesas. Milė dar tik pradėjo lankyti pirmą klasę.

Šiandien, taip pat buvo sekmadienis. Už lango, baltos pusnys, su lyg langais, o patys langų stiklai, kone visi užšalę. Namiškiai sėdėjo virtuvėje. Tėtis, sėdėdamas palei krosnį, skaitė knygą, brolis ruošė pamokas, Mama vartė kažkokį žurnalą, o Milė sėdėjo ant senos kanapos ir vašeliu mezgė lėlei batelius. Per radijo tašką transliavo sekmadieninį radijo spektaklį. Šalia sėdėjo lėlė, o kitame kanapos gale, susirangęs miegojo katinas Raibučkis. Milė pasimuistė, kažkoks negerumas galvoje ir paširdžiuose, lyg supykino. Rankos šaltos, taip nejauku, ir kojos. Gal gi reiktų nueiti į lauką? Taip ir padarys. Eis į lauką. Va, tik apsiaus batelius ir apsirengs. Bet blogumas dar padidėjo. Neklauso rankos ir kojos, ir galva svaigsta… Ne, geriau neisiu, pagalvojo Milė, truputėlį pasėdėsiu. Ne, geriau atsisėsiu ant grindų, nes iki kanapos nebenueisiu, jau labai raibsta akyse. Tik išgirdo, kaip brolis šūktelėjo:

 -Kas tau yra, Mile? – ir visi prišokę sugriebė ją krentančią. Ji dar juto, kaip pasodino ant kanapos, kaip pradėjo purtyti ir šlakstyti šaltu vandeniu, ir puodukas vis atsitrenkdavo į jos dantis, bet atsigerti jau nebepajėgė.

…Milė kažkur tai grimzdo. Staiga ji pamatė namiškius iš už nugaros. Ties kanapa, susigrūdę namiškiai, bandė gaivinti Milę. Jie purtė ją, kilnojo jos galvą, bandė pražioti stipriai sukastus dantis ir įpilti vandens, bet viskas ėjo perniek. Vanduo pylėsi skruostais, kaklu žemyn ant rūbų. Mama šaukė ją vardu, bet mergaitė nerodė jokio gyvybės ženklo…

Tuo tarpu, Milė, žiūrėjo į suklupusius namiškius ir stebėjosi, kad jie negirdi, ir nemato jos, ten, kabančios virtuvės palubėje. Bet ten, ant kanapos, -taip pat ji… Kas čia darosi? Staiga, Milę kažkas stipriai patraukė aukštyn. Virtuvė dingo. Ji skrido aukštyn, tempiama stiprios jėgos, lyg ją kas trauktų sraigtiniais laiptais. Ji pamanė, kad atsidūrė namo palėpėje, ten buvo sutemos. Tempimas vyko didžiuliu greičiu, girdėjosi stiprus švilpimas, keitėsi spalvos. Juodą tamsą pakeitė tamsiai pilka, subolavo keisti veidai. Tai buvo žmonių veidai. Jie buvo šviesesni, bet pilki. Veidai lėtai pleveno, lyg nuo silpno vėjelio. Pilkos, be dantų burnos judėjo, lyg kažką sakytų, bet garso nebuvo jokio, o jų, giliai įkritusios, akys, buvo tokios pasimetusios ir bereikšmės, žiūrėjo kažkur į tolį, lyg tiesiai per Milę, lyg jie jos visiškai nematytų. Tie veidai buvo sustingę kažkokiame laukime. Milę, vis taip pat, stipriai traukė aukštyn, kaip suktuku, spirale. Pilka spalva keitėsi, šviesėjo, ir ten aukštai – matėsi šviesa. Milę traukė į tą šviesą. Skrendant, jai nereikėjo dėti jokių pastangų, ji nieko nejautė, išskyrus didžiulę ramybę ir lengvumą. Ji nematė savęs, nei kojų, nei rankų, ir nematė, kas ją neša ar tempia. Ir štai ji pasiekia tamsos ir šviesos ribą. Jausmas toks, lyg tai skirtų plonas siūlas, čia tamsa, o čia šviesa. Patekus į šviesą, atgalinio kelio nesimatė ir tamsos nesimatė. Iš kairės pusės buvo tokia akinanti šviesa, kad per ją atrodė nieko negali įžiūrėti. Bet ten, subolavo kažkas, labai šviesaus, lyg didžiulio paukščio, akinančiai balti sparnai ir šviesus siluetas. Milė lūkuriavo, nežinojo, ką daryti. Iš dešinės pusės buvo pilka šviesa. Ten buvo kažkokia riba, ji tai jautė. Ta riba -buvo tarsi rūkas, kaip širma, kuri kažką slėpė… Milę labai sudomino ir traukė į tą rūko pusę, bet staiga, ją vėl lyg kas atsuko į šviesos pusę. Ten, akinančioje šviesoje tebebolavo tas šviesus siluetas. Milė nieko negirdėjo. Ramybė ir šviesa. Tik jai, ji taip suprato mintyse, neleidžiama į dešinę pusę, suvokia, kad reikia kažkur sugrįžti. Atgal kelias buvo toks greitas, kad ji nieko nematė, tik vėl atsidūrė virtuvės palubėje. Namiškiai dar tebepurtė ją…O , tik ne tai…

Pirmiausia, ką Milė pajuto, tai puodelio dunksėjimą į dantis. Mama iš visų jėgų, šaukštu, stengėsi pražioti dantis, kad įpilti vandens. Milė pasimuistė. Jai grūdo puodelį su vandeniu, o ji, plačiai pramerkusi akis, norėjo įkvėpti oro. Jai beprotiškai trūko oro. Ji duso, žiopčiojo, kaip žuvis, o jai grūdo vandenį. Vanduo liejosi ant jos, patekusi į burną vandenį, Milė nepajėgė nuryti, lyg jai būtų užkimšta gerklė, suspausta krūtinė. Milė rankomis parodė, kad jai trūksta oro. Tuoj pat buvo atidarytos virtuvės ir priemenės durys. Šaltas, žiemos oras, baltais kamuoliais įvirto į trobą. Milė, pagaliau springdama įkvėpė ir sudrebėjo nuo šalčio. Drabužėliai buvo sumirkę nuo vandens. Ją tuoj pat nunešė į kambarį ir paguldė į lovą. Mama nuvilko šlapius rūbus ir šiltai apklojusi, sėdėjo prie jos ir verkė:

– Mes taip ilgai tave šiandien gaivinom, maniau, jau nebeatsigausi…

– Mama, Mamyte, man taip bloga, mane taip spaudžia, spaudžia visą kūną, visą, visą, nuo kojų iki galvos, kiekvieną pirštą, krutinę, nugarą. Man taip sunku, Mama, taip sunku…Lyg ant manęs būtų kas užgriuvęs labai sunkaus -vaitojo Milė.

-Vaikeli, pakentėk, greitai praeis, tuoj vaistų kokių paieškosiu, tuoj…Mama sukruto ieškoti vaistų.- Šiandien sekmadienis, mūsų ambulatorijoje nieko nerasi arba neprisibelsi. Rytoj nuvešiu tave rogutėmis pas gydytoją, gal duos siutimą, jei ir vėl neduos, vešiu į rajoną be siuntimo…-guodėsi Mama.

– Štai suradau lašiukų, išgerk ir tau pagerės…ištiesė puodelį su vaistais. Milė jautė tokį silpnumą, kad Mamai teko pakelti jos galvą, kad sugirdyti vaistus.

– Mama, žinai aš kažkur skridau, mačiau tokius veidus…Mama įdėmiai klausėsi ir žegnojosi pati, ir žegnojo Milę.

– Vaikeli, tu ir melstis dar nemoki, neišmokiau žegnotis…Va žegnotis reikia taip, ir sakyti žodžius…Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios Amen…

Mama apkaišiojo Milę ir nuėjo į virtuvę ruošti vakarienės. Milė gulėjo, žiūrėjo į lubas ir kartojo ką tik išmoktus žodžius. Kartojo nesustodama, o skruostais ritosi ašaros. Ji jautė, kaip jai pamažu darosi šiltą, pajuto kojų pirštus, rankas, jautė, kad nosis vis dar šalta…Mama įėjo į kambarį nešina karšta arbata.

– Išgerk keletą gurkšnių, bus šilčiau…ir pakėlė Milės galvą.

– Mama, aš gi galėjau numirti?…Ar ne?…klausė Milė nurydama gurkšnelį karštos arbatos… Mama tylėjo ir kažką galvojo.

Rytojaus dieną, gerokai praaušus, Mama pasodino Milę į rogutes, liepusi tvirtai laikytis už rogučių, nuvežė ją į ambulatoriją. Ten buvo daug žmonių. Visiems reikėjo daktaro pagalbos. Registratorė liepusi palaukti, kol paklaus daktaro, ar priims be eilės. Daktaras nenoriai sutiko priimti be eilės, sakydamas, kad nieko baisaus nėra, kad ši mergaitė simuliantė, nenori lankyti mokyklos, todėl ir serganti. O sąmonės netenka nuo askaridžių, vaikai, o ypač kaimuose, jų visada turi. Tačiau Milės Mama, net nesiruošė palikti daktaro kabineto be išrašyto siuntimo į vaikų rajono polikliniką. Ji pradėjo kelti balsą ir pagrasino eisianti pas kolūkio pirmininką, jeigu tai nepadės kreipsis į rajono valdžią.

Tai padėjo… Išrašytas siuntimas gulėjo ant virtuvės stalo.

– Rytoj iš ryto važiuosim į miestą, Tu ten dar nebuvai… -guldydama į lovą Milę, kalbėjo Mama.

Milė mažai teprisiminė kelionę. Tik išsigando, kai gydytoja pasakė, kad tenka skubiai guldyti į ligoninę. Nesveika širdis. Milė puolė į ašaras, tai atrodė pats baisiausias dalykas, koks galėjo jai tada nutikti. Bet jos ašarų niekas nepaisė. Mama verkė kartu, ir ramino ją, kad kas dieną lankys, atveš ką nors skanaus. Na, pavyzdžiui didelių, kvepiančių apelsinų?.. Milę nusivedė į nediduką kambarėlį. Jos rūbelius nuvilko, ir aprengė nebenauja flaneline pižama. Milės Mama dar sėdėjo laukiamajame. Sanitarė pasakė vesianti mergaitę į palatą. Palatoje stovėjo į eilę sustatytos lovos. Gal kokios šešios. O palei sieną, stovėjo tiek pat ar daugiau mažų lovelių. Jose gulėjo mažučiai vaikeliai. Kelios didelės lovos buvo tuščios. Milei teko į vieną gultis.

– O kaip aš nueisiu į tualetą?..

– Po lova yra puodukas…

– Bet aš prie visų negaliu…Mama, aš nenoriu čia likti…Milės akys buvo užtinusios nuo ašarų. Pirmą kartą ji miegos svetimoj vietoj ir visi čia svetimi. Mama atsisveikino su Mile, pažadėjusi rytoj atvažiuoti.

Vakare, į jų palatą, dar buvo paguldytos dvi mergaitės. Dabar visos lovos buvo užimtos. Jauniausia iš visų buvo Milė. Kitos triukšmavo, susigalvodavo įvairių žaidimų, kai įeidavo seselė raminti, visos palysdavo po apklotais ir gulėdavo kaip niekur nieko.

Praėjo kelios dienos. Milės Mama pirmomis dienomis atvažiuodavo dažnai. Atveždavo įvairių skanėstų, bet Milė nieko nenorėdavo valgyti. Kai seselės išnešiodavo valgį ir pastatydavo ant spintelių prie kiekvienos lovos, Milė kartais net neparagaudavo. Tada ateidavo seselė, bardavo, liepdavo valgyti. Po to, vos tik Milė pabandydavo nevalgyti, atsirasdavo skundikių, kurios nubėgdavo ir pasakydavo, kad Milė nevalgo. Tuoj ateidavo seselė ir vėl išbardavo Milę, kad nevalganti. Dar pagrasindavo, tuoj pranešianti gydytojai ir ta paskirs jai dar daugiau adatų. Pamažu ji apsiprato prie visko ir pradėjo truputį valgyti, bet tai, ką atveždavo Mama, ji nesuvalgydavo, o atiduodavo kitoms mergaitėms, arba jos pačios išprašydavo, kol tai pastebėjo sanitarė ir pasakė Milės mamai. Tada Mama paklausdavo ko jai atvežti. Ir atveždavo ne tiek daug. Milė prašydavo tik kompoto su obuoliais. Palatos mergaitės liko nepatenkintos.

Kartais, vyresnėms mergaitėms, seselės palikdavo buteliukus su pienu ir paprašydavo jas, pamaitinti mažylius, kurie gulėjo toje pačioje palatoje. Milė labai užjautė tuos mažylius, ji matė, kaip juos ten badydavo, kiek leisdavo vaistų, kaip jie verkdavo, o jų mamų šalia nebūdavo.

Vieną vakarą, Milei atsigulus miegoti, mergaitės sugalvojo pasilinksminti. Paėmė šaukštą vandens ir pradėjo pilti Milei į ausį, ji išsigandusi pašoko. Paprašė, kad daugiau taip nedarytų, bet tai nepadėjo. Galiausiai Milė pravirko ir atėjo seselė. Sužinojusi, dėl ko verkia Milė, seselė jas išbarė ir pažadėjo pasakyti gydytojai.

Po kelių savaičių gydymo, Milei nutarė išoperuoti glandas. Bet jas reikėjo operuoti tada, kada jos būna skaudančios, paburkusios. O Milei gerklės neskaudėjo. Jai liepdavo gerti šaltą vandenį. Perkėlė į lovą, pačiame palatos gale, ir pravėrė orlaidę, Milei būdavo šalta miegoti, bet gerklė jos nenorėjo skaudėti. Vieną kartą Milė paprašė seselę uždaryti orlaidę, nes jai naktį šalta miegoti, bet seselė atsakiusi, kad palatai reikia gryno oro. Milė pasiskundė Mamai. Nuo tada, orlaidė vėl būdavo uždaryta. Mamai buvo paaiškinta, kad ją šaldė, norėdami sukelti anginą ir išoperuoti glandas. Mama pakėlė triukšmą ir pradėjo reikalauti išleisti Milę namo. Sužinojusi, kad Milei leidžiami tik vitaminai, mama dar uoliau pradėjo reikalauti, išleisti namo. Taip Mama kariavo ne vieną savaitę.

Ta diena, buvo tokia saulėta. Visus vaikus išvedė į kiemą. Vaikai susėdo ant žolės pievoje, priešais ligoninę. Pieva buvo žalia ir visa nusagstyta geltonais pienių žiedais. Dangus mėlynas ir juo plaukė balti maži debesėliai. Buvo labai šilta. Milė žiūrėjo į tą grožį ir akis pakėlusi į dangų, mintyse kažko prašė, kad išleistų ją namo.

– Mile, pas tave atėjo Mama, eik pas ją. Milė nuskubėjo į priimamąjį. Ten jos laukė Mama, o rankose laikė jos rūbus ir batus.

– Renkis ir eime. Važiuosim namo. Pagaliau tave sutiko išleisti…- tarė Mama.

Kaip jos ėjo gatve iki autobuso stoties, kaip važiavo autobusu, Milė nepamena, tik išlipus savo sustojime, ji pagaliau patikėjo, kad tikrai ji namie. Nuo stotelės iki namų, Mama ją nešė ant rankų. Žinoma, Milė prieštaravo. Jai buvo nepatogu, visgi ji buvo pirmokė, tokio amžiaus vaikų niekas nenešioja ant rankų, bet Mama ją nešė ir verkė, sakydama, kad Milė taip sublogusi, kad nešdama ji visai nejaučia jos svorio.

Pagaliau Milė namuose ir savo šiltoje lovoje. O kokia lova minkšta, kokia ji šilta, kaip gera gulėti. Tik namuose daug tamsiau, negu palatoje. Bet Milė nekantrauja, atsisėda ir žiūri pro langą, į sužaliavusį ir senai nužydėjusį sodą. Kaip gražu. O už lango jau liepos vidurys. Pavasaris praėjo ir vasara su obelų žiedais.

– Mama, ar šiandiena galėsiu išeiti į lauką, o sodas jau nužydėjo?..O kada visi pareis namo?.. Ar jie žino, kad šiandieną aš jau namie?.. Kodėl sodo medžiai tokie dideli, aš jaučiuosi tokia maža?.. O kaip mūsų šuniukas?.. O kur katinas, kodėl jo nemačiau?.. Dar ilgai Milė nenustygo vietoje, vis klausinėjo ir pati pasakojo. Pagaliau susirinko visi namiškiai. Džiaugėsi kartu su ja. Klausėsi jos čiauškėjimo ir juoko. Juk Milė nuo mažens tokia linksma ir juki. Kai užsižaisdavo su katinu, tai skambėdavo visas namas nuo jos juoko. Mama kartais net sudrausdavo, o tėvas nebardavo, sakydavo, kad juoktis sveika.

Prasidėjo vasara. Milė sužinojo, kad šį rudenį vėl eis į pirmą klasę, nes kaip simuliantę-sirgalę, paliko antramečiauti. Mama tik džiaugėsi, sakydama, kad pas gerą mokytoją pateko. O Milė džiaugėsi, kad dar vasarą, dar tiek dienų ji bėgios po sodną.

Vieną vasaros rytą, pabudusi Milė pramerkė akis ir gulėjo, žiūrėdama į langą. Už lango, sode, čiulbėjo paukščiai. Uoliai plušėjo varnėnai, nešiodami maistą savo mažyliams. Inkilų buvo ant kiekvieno sodo medžio. Netgi gulint galima buvo stebėti paukščių gyvenimą ir klausytis jų čiulbėjimo. O kieme, tuo tarpu, triukšmavo vištos, ir kažko nepatenkintas burbuliavo gaidys. Kaimynų karvės mūkė išvarytos į pievas, kažkur mekeno avys, dar kito kaimyno, už tvenkinių. Kaimo gatve važiavo traktorius, nuskuodė kolūkio mašina. Ore girdėjosi tiek daug garsų, jie visi pažįstami ir ramino Milę. Visą tai buvo taip įprasta, taip gera girdėti ir matyti. Durys į virtuvę buvo atidarytos. Mama priemenėje tarkavo runkelius. Ruošė kiaulėms jovalą. Pro virtuvės langus liejosi saulės spinduliai ir nušvietė ne tik virtuvę, bet ir kambarį, kuriame Milė miegojo. Ant sienos taksėjo senas laikrodis. Rodė jau aštuonias ryto. Laikrodis atgijo, ėmė mušti. Milė skaičiuoja. Taip, aštuonis kartus išmušė. Milė atsisėda, pasuka galvą į pečiaus pusę, ilgai žiūri.

– Taip, būtent čia jis ir buvo- ištarė Milė. Ji greitai apsirengia ir nubėga į priemenę. Mama apsidžiaugia pamačiusi Milę.

– Ar gerai išsimiegojai?..Tėvas su Rimu išėjo žvejoti. Dar anksti buvo, vos prašvito ir išėjo.

– Gerai miegojau ir sapnavau labai gražų sapną… Lyg tais kambaryje, už pečiaus, pasirodė Jėzus, toks šviesus. Žiūrėjo į mane, nieko nesakė, tik pakėlė dešinę ranką. Po to ir atsibudau. Iš karto atsikėliau, taip norėjau tau papasakoti sapną…

Mama pakėlė galvą, žiūrėjo į Milę lyg kažką galvodama, po to pasakė:

– Tik niekam nepasakok daugiau. Tik juoksis.

Milę tai nustebino, bet nieko daugiau neklausinėjo Mamos.

Milė pradėjo sparčiai taisytis. Angina ji daugiau nesirgo, ir alpimo priepuoliai liovėsi. Ji dar daug metų turėjo gydytis, bet tai nebuvo taip baisu, kaip tada, kai ji netekdavo sąmonės bet kur, ar tai kieme, ar kambaryje. Milė buvo laiminga. Vasara bėgdavo į gėlių darželį, priskindavo gėlių, nupindavo iš jų vainikėlius ir nešdavo Tėveliui. Jis paimdavo ir pakabindavo juos ant Jėzaus ir Šv. Marijos paveikslų,  sakydamas:

– Šventa Marija ir Jėzus globos tave, vaikelį, visą gyvenimą. Milė žiūrėdavo į Tėvelį ir klausdavo:

– Ar tikrai?..

Tėvas paglostydavo jos galvą ir nusišypsodavo. Ir Milei- daugiau nieko nereikėjo. Ji laiminga nubėgdavo į sodą. O ten? O ten tiek daug saulės, vėjo, gaivaus oro, medžių, paukščių ir visko daug, daug. Ir tai – visas neaprėpiamas Milės pasaulis, kuris priklausė jai vienai…

Avgusta S-V