Sapnas 1992 m. Oriono žvaigždynas.
Esu viena kambaryje, jame nėra baldų. Staiga, šalia manęs atsiranda du vienodi žmonės. Pagalvojau, turbūt jie dvynukai. Ūgio apie 1,50 m., apvalaus veido, gražių ir ryškių veido bruožų, garbanoti kaštoniniai plaukai, siekiantys pečius. Graži laikysena. Šypsosi. Jie mane užkalbino pirmi. Klausinėja, kaip gyvename čia žemėje, kaip mums sekasi?
– Mes iš Oriono žvaigždyno, – jie mostelėjo ranka į langą. Pakvietė keliauti kartu. Atsisakiau, sakydama, kad turiu šeimą, mamą, sūnus dar mažametis, negaliu palikti…Bendravome lengvai, jie šypsojosi, supratingai linksėdami. Rankose jie laikė kažkokius apvalius prietaisus, man jie atrodė, kaip vairas, bet storesnės apimties ratas…
– Mums jau laikas, turime išvykti, – jie nusišypsojo ir užšoko ant savo prietaisų ir taip stovėdami pradėjo kilti ir tolti link žvaigždžių. Greitai jie pavirto žvaigždutėmis. Išskrido jie į pietvakarius.
Mane sudomino jų apranga. Tai buvo kažkokie ilgi marškiniai su rankovėmis, na ilgio truputį žemiau kelio, aptemptos kelnės ir sandalai. Rūbas jų buvo vientiso audimo audinys, jokių siūlių ir užsegimų nebuvo. Siūlai buvo įvairūs, pasteliniai, tamsesni, šviesesni, to paties atspalvio. Dominavo nuo šviesiai samaninės, žalsvos, smėlio, geltonos, melsvos. Tuo metu man atrodė, kad audinyje vyrauja visos spalvos. Kiekvienas siūlas, vis kitos spalvos. Labai susidomėjau, nes esu mėgėja siūti, ir paliečiau audinį ranka ir suspaudžiau, kad įvertinti, kaip jį jaučia pirštai. Dar labiau nustebau, tai buvo toks audinys, kurio niekada neteko liesti, to audinio palietimą pirštai jautė visą dieną. Keistai jaučiausi.
Atsibudau staigiai, nubėgau prie lango, buvo mėnesiena, dangus buvo pilnas žvaigždžių. Trys, nuostabios Oriono žvaigždyno žvaigždės, švietė aukštai danguje, kambario lango – pietvakariuose.
Avgusta S-V