Avgusta

Sapnas. 2021 m.

Kambariai, šviesūs ir aukšti. Einu link atidarytų aukštų durų. Žvelgiu ir stoviu tarpduryje.

Girdžiu malonų moterišką balsą:

 – pažiūrėk, tai tavo protėviai…

 Žvelgiu į dešinę, ten stovi moterys, ilgomis gražiomis sukniomis, masyvūs papuošalai. Kažkodėl pasisveikinu lenku kalba su viena, arčiausiai stovinčia, moterimi. Ji taip pat atsako lenkų kalba. Po to girdžiu, kaip jos kalba kažkokia kita kalba, arabų, turkų, ar žydų. Nesuprantu kalbos. Pasisuku į kairę, ten tęsiasi didelė menė, joje daug puošniai apsirengusių moterų ir vyrų. Visi pasipuošę papuošalais, diržais, siuvinėtais aksominiais ir šilko rūbais. Veidai gražūs, amžius 38- 45 metų. Ramiai kalbasi tarpusavyje, nesuprantama kalba, žvilgčioja, bet neįkyriai, ramūs ir geros nuotaikos. Vienas vyras, išdidžiai eina per visą menę, pro šalį, iškėlęs galvą, plaukai garbanoti, vos siekia pečius, tamsūs. Apranga senovinė, aksomo kelnės, auliniai batai nesiekia kelių, batai papuošti, vienas rūbas nesiekia kelių, perjuostas plačiu puoštu diržu, už kurio kyšo durklas, išpuoštas ornamentais ir brangakmeniais, dar vienas rūbas, kaip plonas paltas, platesnėmis rankovėmis, ilgesnis, siekia kelius, bet neužsegtas. Tas žmogus eidamas laiko dešinę ranką ant durklo…

Vis stoviu tarpduryje, ir žvalgausi.

Vėl girdžiu malonų moters balsą:

 – čia, pas mus, negalima stovėti tarpduryje…

Tik dabar pastebiu, kad stoviu tarpduryje, viena koja vienoje pusėje, kita koja kitoje pusėje…

Moteris tęsia:

– turi nuspręsti ar užeiti į vidų, ar likti už slenksčio…

Pasirinkau likti už slenksčio, pradėjau uždarinėti duris, jos pasirodė iš trijų dalių, iš dešinės, viena dalis iš dviejų dalių, tą ir uždariau, o kitą dalį kairėje, kuri iš vienos dalies, neuždariau, nes ji buvo prišlieta prie sienos, ir kad ją uždaryti, tektų užeiti į vidų. Taip ir atsibudau…

Tą vakarą buvau labai pavargusi. Man dažnai nuo nervinės įtampos, nukrenta kūno temperatūra, spaudimas ir pulsas. Taip nutiko ir tą naktį, atsibudusi, bijojau užmigti, tačiau jėgų atsikelti ir nueiti į virtuvę, pasidaryti karštos arbatos, nebeturėjau visiškai, o daugiau nebuvo kam padėti. Neturėjau jėgų net pasijudinti. Tik žinojau iš anksčiau, kad man jokiu būdu negalima užmigti tokioje būsenoje.  Tačiau užmigau. Matyt tą naktį buvau tarp dviejų pasaulių…

Sapnas. 2012 m.

Esu netoliese gimtojo namo. Savo Tėviškėje. Stoviu, prie žydinčio slyvų medelio. Matau, taku link manęs skuba Tėtis. Visas baltai apsirengęs, ir batai balti… Nesu  mačiusi sapne tokio. Gražus, jam apie 38 metai. Tokio jauno gyvenime nesu mačiusi. Džiaugiuosi. Bėgu ištiesus rankas apkabinti. Pribėgus, Tėtis sulaiko mane, rodydamas, kad turiu prisilaikyti atstumo. Šypsosi. Kalba:

– Bus labai, labai sunkus gyvenimas… Esi protinga, išmintinga. Mes padėsim… Vieni kitiems padėsim…

Stovėjau ir galvojau. Kaip padėsim vieni kitiems? Sapnuose visada žinau, kad Tėtis miręs…

Atsibudau. Ilgai svarsčiau, ką reiškia sapnas? Kaip mes, vieni kitiems padėsim? Gyvieji maldomis gali padėti ir padeda mirusiems. O kaip mirę gali padėti mums? Patarimais? Gal ateidami į mūsų sapnus, į mūsų mintis? Dabar, kada prasidėjo šis laikotarpis, nuo 2019 metų iki dabar, suprantu, apie kokius sunkius laikus, mane perspėjo Tėtis sapne.

Sapnas, 2012 m

Mėlynas, skaidrus vanduo. Jūra. Prieplauka, iš baltai dažytų lentų. Atokiau -pakyla, ten stovi stalai, ir suolai. Viskas nudažyta balta spalva. Prie vieno stalo sėdi penki jaunuoliai, visi baltais rūbais ir batais. Vienodi. Tarp jų, vienas mano kursiokas, groja gitara ir deklamuoja eiles. Taip pat sėdžiu prie to stalo. Klausausi. Atmintyje išlieka tik vienas sakinys…

-Labai tikiuosi, kad kitame gyvenime vėl tave sutiksiu…

Visi pakylame ir einame link prieplaukos, link jūros. Tolyn, link horizonto nusidriekia lyg tiltas iš baltų lentų. Jaunuoliai eina nesustodami tuo tiltu į tolį, kursiokas atsilieka, einame kartu. Staiga atsiranda užkarda, nusileido balta kartis, tarp manęs ir kursioko. Man su juo negalima. Neleidžia. Kursiokas atsisuka į mane ir taria man:

-Einu. Pasirūpink savo gyvenimu…

 Ir nusivijo einančius jaunuolius. Pasivijo, ir visi greitai dingo horizonto tolyje…

Atsibudau. Supratau, kad bus kažkas gyvenime sunkaus, nesuprantamo, nes jau antras žmogus, išėjęs į Anapusybę, mane perspėjo, kad reikia rūpintis gyvenimu. Kursiokas žuvo pertvarkos metais. Rado mašinoje… Apkaltino vagyste. Liko 2 mažametės, žmona ir mama… Jam buvo apie trisdešimt…Mes, visi kursiokai, nepatikėjome kaltinimais. Greitai po žūties, jis mane aplankė sapne…

-Žinai, mane padarė didžiausiu nusikaltėliu, bet aš to nedariau. Ar tiki manimi? Ar tiki?

-Taip, tikiu, tikiu, kad tu nekaltas… Aš tavim tikiu…

Atsakiau jam tada. Kaip jis apsidžiaugė, nušvito, tapo linksmas, laimingas…

-Tikrai, tu tiki manimi? Tikrai tiki ?… Tai aš tada bėgu, aš gi dirbu čia kurjeriu…

Ir nuskubėjo. Retkarčiais dar susitikdavome sapnuose, kurie būdavo reikšmingi ir pranašingi.

Po to, kada susapnavau Tėtį ir kursioką apsirengusius baltais rūbais, daugiau jų nesapnuoju. Jie turbūt reinkarnavosi, gal atlieka savo misiją kitose Galaktikos Žemėse, arba perėjo į kitus energinius lygmenis…Supratau, kad šito žmogaus sielai, tikrai buvau labai svarbus žmogus, jeigu jam buvo svarbi mano nuomonė, net aname pasaulyje…

Po daugelio metų, teko matyti filmą, sukurtą pagal brazilų rašytojo – mediumo Šiko Chavjero, vieną iš daugelio, jo užrašytų knygų. (Parašė labai daug knygų). Filmas vadinosi „Mūsų židinys” , rus. „Naš Očag”. Paliko didžiulį įspūdį. Pažiūrėjusi tą filmą, prisiminiau savo sapnus. Labai gaila, bet lietuvių kalba, šito filmo įgarsinta nėra.

Avgusta S-V