Avgusta

Esu Tėviškėje. Saulėta diena. Vasara. Išbėgu su juodu anglų koker spanieliu Lordu į kiemą. Jis mane tempia, bėga, ir vos išlaikau pavadėlį. Bėgame aplink namą. Namas mūsų didelis. Pietryčių pusėje auga tuja, ir didelis gėlynas, palei visą tą namo pusę. Žydi bijūnai. Šalia jų, prie nedidelio apvalaus stalo, sėdi moteris, apie 38 metų amžiaus. Nepažįstama. Bet panaši į mano senelę nuotraukoje. Plaukai siekia pečius, šviesūs, lino spalvos. Didelės garbanos. Šypsosi. Ant stalo padėta didelė knyga. Viršeliai juodi. Ji atverčia knygą. Tekstas surašytas smulkiai, po keturis stulpelius viename puslapyje. Moteris prabyla:
-Galiu papasakoti tiesą. Duok ranką…
-Iš rankos? Ne, negaliu, negalima iš rankos…
-Tada duok žiedą…
Pastebiu, kad ant piršto mūviu sutuoktuvių žiedą.
-O, taip. Galiu. Man jis jau nebereikalingas. Išsiskyrėme…
Paduodu moteriai žiedą. Ji laiko jį dviem pirštais, ir žiedas didėja, tampa maždaug 10 cm. dydžio. Ji vedžioja žiedu knygos eilutes ir skaito. Tą akimirką sužinojau tiek daug, apie Žemės istoriją, Protėvių kartas, jų vardus, kilmę, apie įvykius. Tos informacijos buvo tiek daug, kad mintyse galvojau, štai kaip viskas buvo, kaip man viską prisiminti… Džiaugiausi, kad tiek žinių gavau…Dabar viską žinosiu…
Paskutiniai, ištarti jos žodžiai buvo:
-Žinok, ir prisimink, esi iš šachų – padišachų giminės. Esi jų palikuonis…
Staiga kažkas subildėjo, ir aš atsibudau. Viską, ką sužinojau, nebegalėjau atkurti mintyse. Tik prisiminiau, apie ką buvo skaityta, ir jokios konkrečios, smulkios informacijos. Mintyse išliko, tik vienas, aiškiai pasakytas ir išgirstas, paskutinis sakinys…
Ilgai negalėjau nurimti, dėl prarastos informacijos. Bet taip būna visuose mano sapnuose, kada gaunu daug informacijos, visada atsiranda bildesys, ir tai mane pažadina iš sapno. Tuo metu, prarandu dalį informacijos. Turbūt tą, kurios negalima man žinoti, čia Žemėje.
O Lordas, mūsų šuo, tuo metu jau buvo Anapusybėje.

Avgusta S-V