Avgusta

Sapnavau ryte sapną: (2016-12-04)   (PRANCIŠKONAI)

 Kambarys, apšviestas, tik nesuprantu iš kur ta šviesa, apšviečia tik stalą. Kampuose prieblanda, bet baimės jokios, tik ramybė ir susikaupimas. Iš abiejų pusių manęs,  sėdi 2 vienuoliai, rūbai rudos spalvos, su kapiušonais ant pečių, per juosmenį perrišti stora virve. Jų veidai rimti, susikaupę, šviesūs, taisyklingų veido bruožų, plaukai žili. Jie tyli.

Nuo apšviestos sienos priešais – pasirodo dar trečias vienuolis, durų nematau, jis atneša didelę  senovinę odinę knygą. Knyga užėmė beveik visą stalą. Knyga tokia graži, kaip ką tik padaryta.  Šviesiai ruda, ploni lapai odiniai, šviesios rudos spalvos. Mes verčiam tylėdami lapus. Aš liečiu delnais lapus, jaučiu juos, kad jie iš švelnios, minkštos odos. Knyga turėjo labai stiprų odos kvapą, tokį, kaip tikrai būna naujas daiktas iš odos. Verčiau lapus atsargiai, dviem rankomis, delnais. Kokia kalba buvo rašyta, nežinau, tik raidės išsiskyrė tamsiai, rašytinės, ne europietiškomis (lotynų ar senovės slavų, persų…) rašmenimis, ir ne hieroglifais.

Pavaizduotos graviūros iš žmonių gyvenimų, geriausiai įsiminiau, – žmonės gamtoje, visi žiūri į viršų. Miestų nemačiau, tik žmones gamtos vaizduose, žiūrinčius į dangų, rodančius ranka į ten. Ten – žvaigždės, kažkokie rutuliai (planetos?).

Vienas vienuolis man griežtai pasako, pabrėždamas rankos mostu,

 – Žiūrėk ir skaityk…

Ant knygos, tiesiai ant lapų, atsirado švytinti balta juosta, kaip kompiuterio nedidelis ekrano ruoželis, ir aš skaitau, aiškiomis lotyniškomis raidėmis, lietuvių kalba parašytą tekstą –„ žmonijos techniniai nesklandumai yra didžiausia nuodėmė žemėje“… 

Nustebau, pažvelgiau į juos ir tylėdama mąsčiau, o kaip 10 Dievo įsakymų, ten nėra apie tai parašyta. Pradėjau abejoti, svarstyti mintyse, ar jie teisūs, ar ne? Tačiau mano mintis vienuoliai matyt puikiausiai pamatė, nes neleido man net mintyse paprieštarauti, o skubiai  tęsė toliau, – „ir negalvok kitaip, nes viskas, kas vyksta dabar pasaulyje,  išeina iš šito“… Kalbėjo aiškiai ir  lyg skubėdami man pasakyti, kad tik juos išklausyčiau. Buvo toks jausmas, lyg jie turi mažai laiko su manimi bendrauti ir labai kažkur skuba. Tačiau jie niekur nepasišalino, tik kambarys pradėjo švisti ir jie apsigręžė lyg pasiruošė išeiti ir ištirpo toje šviesoje, kartu su knyga.

Sapnas nutrūko netikėtai, taip ir likau nustebusi ten už stalo, o atsibudau išsigandusi kažkokio bildesio. Taip visada būna, kada susapnuoju reikšmingus sapnus, po bildesio atsibudus, visada išblėsta sapno smulkios detalės, lieka tik pagrindinis vaizdas ar epizodas, mintys ar žodžiai. Gaila, kad visų vaizdų esmės, atsibudusi neprisiminiau. Tikrai būtų įdomu nagrinėti.

Ką aš turiu padaryti? Jie man ne šiaip sau tai perdavė, matyt jie tikisi, kad papasakosiu, ir gal kažkas atkreips dėmesį ir ištaisys tas žmonijos klaidas?…

2016-12-04 rytas

Vėliau, tą pačią naktį, sapnavau kitą sapną:

Sapnuoju, kad mano balkone atsirado, aukštas, normalaus sudėjimo, šviesiais, garbanotais plaukais, ovaliu, taisyklingų bruožų, veidu, vyras. Apsirengęs šviesiai pilku, panašiu į plono šilko medžiagos kostiumu, ir garsiai beldė į mano balkono durų lango stiklą. Nustebau, pagalvojau, – ir kaip gi  jis pateko ten, juk gyvenu gana aukštai? Plonai apsirengęs, juk lauke jau vėsu, žiema. Nepažįstamasis  pabeldė į stiklą ir šypsodamasis tarė:

 – „Čia gyvena rašytoja“…

Nusijuokiau ir paneigiau, sakydama,

– „Ne, ne tikrai, ne rašytoja“. Pagalvojusi, gūžtelėjau pečiais ir pridūriau:

– „Gal pirmame aukšte kas rašo…“

 O jis, kategoriškai, su šypsena veide, pakratė galvą paneigdamas mano žodžius, ir pabeldęs  dar kartą į stiklą, garsiai pasakė:

– „Taip, taip, čia gyvena rašytoja, tikrai…“

Tuo metu pagalvojau, na ir prisikabino, kaip jį įtikinti, kad aš nesu rašytoja, ir žiūrėjau galvodama, reikia atidaryti balkoną ir įleisti į kambarį, nes kaip jis keberiosis žemyn nuo balkono… Priėjau arčiau ir pažvelgiau pro langą žemyn, pamačiau, kad ten nėra balkono sienos, dar labiau išsigandau, bet pamačiau laiptus nuo gatvės pusės tiesiai į mano balkoną. Gatvėje stovėjo nedidelė minia žmonių, jie ramiai kalbėjosi tarpusavyje. Kol apžiūrinėjau įdėmiai, kas vyksta gatvėje, ir jau ruošiausi atidaryti balkono duris ir kviesti žmogų užeiti, kaip jis greitai pasitraukė nuo balkono durų, mostelėjo ranka, nusišypsojo, kažkaip keistai kilstelėjo į viršų ir ištirpo ore… Likau taip nustebusi sapne ir iš karto atsibudau. Visą dieną vaikščiojau ir vis mintyse aiškiai prisiminiau jo balso intonaciją, ramų balsą, tvirtai ir garsiai pasakytus žodžius ir jo atvaizdą, ir ramybę, net gi humoro jausmą, kuris atsirado mums bendraujant. Per vieną naktį susapnuoti du reikšmingus ir tikroviškus sapnus.

Supratau, tai buvo man duoti ženklai. Bet ką man reikia daryti, negalėjau nuspręsti. Rašyti ? O kas mane supras? Perduoti tai, ką aš žinau, ar to reikia kažkam? Juk aš paprastas šios žemės žmogus, kas tie mano žodžiai? Kas mane išklausys, juk aš ne karalienė?

Avgusta S-V