Avgusta

Ėjau pas jus, aš nešdama delnuos linkėjimų gerų.

Šviesių, auksinių saulės spindulių,

Ir nuostabių, gražių minčių, supintų

Į praeities ir dabarties gijų šešėlius.

Nešiau aš nuotraukas senelio jūsų. Pageltusias nuo laiko.

Karpytais ir gražiais kraštais.

Kartu su sūnumis stovėjo išdidus

Ir žvelgė jis į tolį, lyg ten tikėjosi išvysti jūsų veidus.

Mielai jis būtų jus, savus anūkus,

Aukštai iškėlęs link dangaus ir saulės spindulių.

Padovanojęs jums baltų pavasario žiedų.

Paklausęs, kaip tu gyveni, kaip mokaisi, ar viską supranti?

Ar mokykloj gera tau, ar mokytojas sumanus ir išmintingas?

Po to prisėdę ant suoliuko, po senais langais,

Apsikabinusiais su vyšnių šakomis,

Ilgai  klausytumėt gražiausių pasakų, sakmių,

Laimingų ir liūdnų istorijų tikrų.

Tačiau,- tai būtų buvę,

Jei nebūtų jūsų širdyse pagiežai, pykčiui vietos.

Nuo pat mažų dienų pikta pasėta sėkla

Išbujojus neapykantos gigantiška versme.

Dėka tos niurzgiančios senelės numylėtos,

Jūsų pasaulyje neliko meilei vietos.

Nei širdyje, nei sieloje, jūs nenorėjote matyt senelio,

Kuris mylėjo jus visus be galo.

Kai ėjau pas jus, aš nežinojau,

Kad jūs nekenčiat ir manęs, ir mano brolio.

Tikrai, tikrai, aš nežinojau,

Kaip nekenčiat pražilusio senolio.

Senelė jūsų žiežula tikra, kaip iš pasakos „Sigutė“,

Kur beeitų, vis pikta, reikalaujanti tik tai,- ką nori.

Jai nesvarbu, kad  širdis maža,

Keršto ir patyčių per gyvenimą ji ėjo vedina.

Ambicijų pasaulį grindė jums visad,

Galvodama tiktai apie save.

Net tarp savęs, seserų ir brolių,

Tikros jūs meilės sieloje ir širdyje – nesugebėjote atrasti.

Vieni kitiems jūs nejaučiat pasitikėjimo jausmų,

Kuriuos bijotumėt prarasti.

Jūs vienas kito bijot, tiesa juk nieko jums nereiškia.

Geriau meluoti ir įkyriai tą patį vien kartoti, vaidinant,

Kad jūs geriausi, jūs šauniausi,

Kad jūsų nieks nesugebės pralenkti.

Ir viskas galima tik jums vieniems,

Visus jūs galite pasmerkt, pažemint, ir nekęst.

O ar kada jums teko pamąstyt,

Ką pasakysit jūs prie laiko tos ribos?

Kada teks peržengt slenkstį jos?

Šviesos ir prieblandos pilkos?

Ar sugebėsit jūs tada ištarti, kokie mes šaunūs ir geri.

Nors gyvenimo kely tiek daug mes nekentėm ir

Daug pagiežos sėklų sėjom pažystamų ir savo širdyse.

Ar jūs gyvenimo kely paklausėte savęs,

Koks tikslas jūsų atėjimo į šią žemę?

Nejaugi jūs galvojat, kad atėjot į šį pasaulį valgyt ir miegot,

Ir brangius kailinius ant kupros sau nešiot?

Jūs gi žinot, kad žmogus ateina su savo paskirtim,

Kurią jis būtinai išpildyt turi.

Vienam paskirta lemtimi, ir protėvių išmintimi,

Padėti, sesei, broliui.

Kitam- padėti tėvui, motinai, ir žiliems senoliams.

Protėviai atsiunčią kitą, kad giminę sutvirtintų, suburtų juos,

Sutaikytų supykusius, atvestų pasiklydusius.

Kitiems pavesta siekti daug žinių, papildant protėvių žinyčią,

Jie siunčiami ne kurt šeimų, o kaupti tik žinių ir atradimų.

Vieni ateina, išgarsint savo giminę gerais darbais ir kūriniais,

Ir dar išsaugoti ir dauginti paveldimus turtus.

Ateina ir tokie, kuriems lemtim paskirta išvykti į kitus kraštus,

Į kitą šalį, kitą miestą, kad giminę užsistovėjusią  išjudint,

Ir praskaidrint, kaip vandenį ir orą uždarytoj patalpoj.

Ar žinot savo atėjimo tikslą?

Jeigu dar lyg šiolei to nežinot, tai ieškokit atsakymo greičiau,

Nes kitam gyvenime vėl teks iš naujo viską išgyventi,

Kad klaidas atitaisyti, ir teisingai pasielgti.

Yra širdis pirmiausia, ji tikrai jums sako tiesą,

Yra artimųjų šiluma, supraskit, kam jūs esate svarbiausi.

Yra daug išmintingų knygų, kurių žinias naudoti reikia tik geriems tikslams.

Yra ir protėvių jums siunčiami sapnai, įsiklausykite į juos.

Kadaise Pitagoras skelbė, kad skaičiai vyrauja visoj Visatoj,

Kad jie reikšmingi visur ir kiekvienam – atėjusiam į Žemę.

Paskaitykim jo knygas, gal surasim protėvių atsakymą

Į mūsų klausimus visus.

Gal ten slypi mūsų protėvių paskirtas mums likimas?

Skaičiumi pavirtęs…

Avgusta S.V.