Avgusta

… – Dievo akivaizdoje, imi šią moterį į žmonas… Laimėje ir nelaimėje, džiaugsme ir liūdesy, prisieki būti kartu, iki kol mirtis jus išskirs…
Vasara jau bėgo į pabaigą. Buvo rugpjūčio pradžia. Rytas vėsus, rasotas. Enė kartu su Vytautu skubėjo į traukinį. Važiavo jiedu darbo reikalais į Šiaulius, o po to kitu traukiniu iki Klaipėdos. Visą dieną išbus kelionėje, bet namie nėra kas laukia jų iš kelionės. Enės mama ir mažasis jų sūnelis, kuriam, trys su puse metų, buvo išvykę į svečius pas tetą, į Ragainę.
Iki pietų, kelionė jiems neprailgo. Diena bėgo greitai. Vytautas dar panoro užsukti į Kretingą. Vėliau su autobusu teko vykti į Klaipėdą. Ten teko nusivilti, nes traukinys pasirodo į namus tik vakare, 19 valandą. Ir tai su persėdimu. Teko laukti keletą valandų. Enei pabodo tas laukimas, bet Vytautas pasakė, kad kasininkė patikino, jokių tranzitinių ir tiesioginių traukinių į tą pusę artimiausiomis valandomis, nėra. Reikia laukti. Štai, keleiviai sujudo prie išėjimo, pagaliau jau galima eiti į peroną.
-Eime, jau laikas, greitai traukinys atvyks – tarė Enė. Bet Vytautas dar sėdėjo, lyg laukdamas kažko.
-Suspėsime. Visada vėluoja tie traukiniai…
Praslinko dar kelios minutės. Pagaliau Enė neiškentė ir nuėjo link durų į peroną.
-Vytautai, traukinys jau stovi. Mūsų traukinys. Pavėluosime- sušuko ji. Ir pasileido bėgti prie traukinio. Traukinys jau ruošėsi važiuoti. Traukinio vagonų palydovės, susodinusios savo keleivius, jau kėlė laiptus, pasiruošdamos uždaryti duris. Abu uždusę bėgo prie savo vagono. Vagono palydovė norėjo nuleisti laiptus, tačiau Vytautas sušuko:
-Nereikia, mes užšoksime. Jis vikriai užšoko ant laiptų aikštelės. Enė nepamena, kaip ji užsikeberiojo ant pakylos. Dabar, laikydamasi abiem rankom už turėklų, iš visų jėgų, stengėsi nenukristi atgal, traukinys jau įsibėgėjo, dar kaip tik artėjo tiltas, ir vėjas traukte traukė ją atgal. Viena koja stovėjo ant aikštelės, o kitos kojos nebuvo kur pastatyti, nes Vytautas stovėjo į ją nugara, kalbino ir laidė juokelius vagono palydovei, ir visai nesitraukė toliau į vagoną, ir nepasisuko į Enę, padėti jai… Palydovė išsigandusi žiūrėjo į Enę ir negalėjo priartėti prie jos, nes Vytautas keletą kartų palinkdavo vis į tą pusę, kai tik palydovė pro jo šoną, stengėsi pagriebti Enę. Pagaliau palydovė suprato, Vytauto kėslus, išsigando, nes jai grėstų kalėjimas, žuvus keleiviui. O Enė iš išgąsčio ir netekusi jėgų, negalėjo ištarti nė garso, gaudė orą ir atrodė, kad jau temsta akyse. Ji dar pamatė, kaip palydovė iš visų jėgų, pastūmė Vytautą į šoną, ir paskutinę akimirką tvirtai sugriebė Enę už rankų ir patraukė į save… Prasidėję tilto turėklai sukėlė dar didesnį vėją ir trauką… Enę nupurtė, ji nesuprato, kas vyksta…Padėkojo palydovei…O Vytautas stovėjo vagono gale ir tylėjo. Palydovė nusmelkė jį tokiu žvilgsniu, bet nieko nesakė. Parodė jų vietas. Po kelių minučių pasirodė ir paklausė ar viskas gerai, ar atnešti arbatos? Vytautas atsakė, kad nieko nereikia. Enė sėdėjo šoko būsenoje. Galvoje viskas sukosi, visos mintys buvo taip sujauktos, kad negalėjo suprasti kas ką tik įvyko, ir kas ką tik galėjo įvykti… Vytautas visą kelią tylėjo. Snaudė.
Pagaliau namuose. Toks nuovargis, lyg būtų darbe budėjusi tris paras iš eilės. Enė niekaip negalėjo atsitokėti ir suprasti, kodėl Vytautas, taip pasielgė su ja? Kaip jis galėjo nepasisukti į ją ir nepastebėti, kad ji krenta? Jis tyčia užstojo palydovei kelią link jos… Dieve, kodėl taip? Kas vyksta?
Enei darėsi bloga, ji jautė, kad jėgos ją palieka. Ji gulėjo ant sofos, ir negalėjo atsikelti, ką ten atsikelti, ji negalėjo pajudinti nė rankos. Vos galėjo tarti žodžius.
-Vytautai, iškviesk greitąją, man bloga… labai bloga…Prašau tavęs iškviesk…
Vytautas stovėjo vidury kambario ir žiūrėjo į ją.
-Ir ką tu pasakysi jiems? Aš nekviesiu greitosios…
Ir išėjo iš kambario. Enė prašė jo atnešti vandens ir vaistų, lašiukų raminančių širdžiai. Jautėsi stiprus pulsas. Jai pasidarė baisu, kad niekada nepamatys savo mažojo sūnaus. Tas noras pamatyti savo sūnų, buvo toks stiprus, o kartu, apėmė didžiulė baimė, ta baimė dar labiau ją silpnino.
-Vytautai, atnešk man vaistų. Labai prašau tavęs…Kodėl tu nenori man padėti?
Po pusvalandžio Vytautas visgi atnešė vandens ir įlašino vaistų. Greitosios taip ir nekvietė.
Po daugelio metų, Enė pagaliau suprato, kodėl Vytautas nekvietė jai greitosios. Jis išsigando, kad Enė pasakys, papasakos, kas ją taip išgąsdino.

… – Dievo akivaizdoje, imi šią moterį į žmonas… Laimėje ir nelaimėje, džiaugsme ir liūdesy, prisieki būti kartu, iki kol mirtis jus išskirs…

Avgusta S-V