Avgusta

Sunkvežimiai lėkė riaumodami. Jie šokčiojo nelygiomis, akmeniu grįstomis, siauromis gatvėmis ir kėlė tokį didelį triukšmą, kad praeiviai nenoromis, baukščiai atsigręždavo. Iš ryto lijo, ir visas gatvių purvas, buvo ištaškytas ant šaligatvių, ir namų sienų. Reti, susigūžę, praeiviai, skubėjo kuo greičiau prasmukti šaligatviu ir greitai nerdavo į kokį skersgatvį ar kiemus. Sunkvežimiai buvo perpildyti, kimšte prikimšti kareivių. Atrodė jie baisiai, suvargę, apšepę ir senai nesiskutę. Apdulkėję veidai buvo rimti, paniurę ir tylūs. Tik įvažiavus į miestelį, retkarčiais sunkvežimis sustodavo, ir iš jo pasipildavo kareiviai, kas puldavo ieškotis vandens, ar kitais reikalais, o kiti klaupėsi ant kelių ir bučiavo žemę, ir tuoj pat vėl visi sušokdavo į vietas, ir sunkvežimis drebindamas viską aplink, nuriaumodavo tolyn į vakarus. Vokiečių kariuomenė traukėsi tolyn į vakarus. Tai buvo pirmosios jų vilkstinės. Ne visi matyt norėjo karo. Kiekvienas karys – vylėsi sugrįžti pas savo tėvus, savo šeimą, vaikus. Kiekvienas karys norėjo ir nori gyventi…savo gyvenimą…bet ar duos jiems sugrįžti ir gyventi…?

… Su kiekvienu pravažiuojančiu sunkvežimiu, per jos nugarą pereidavo šiurpas. Ji ėjo gatvės grindiniu, visai šalia mažais akmenukais grįsto šaligatvio, ir neturėjo teisės peržengti grindinio ir šaligatvio ribos. Nuo įtampos nebejautė kojų, nebejautė ir pati savęs. Kareiviai piktinosi, piktai kažką rėkė, grūmojo ir laidė nešvankybes. Vokiečių kalbą ji mokėjo puikiai, nes prieš kelis mėnesius, kada dar karo nebuvo, ji ruošėsi studijuoti būtent šitą kalbą. Jai mokslai sekėsi labai gerai. Bet prasidėjus karui, ji daugiau neištarė nė vieno žodžio vokiečių kalba. Dabar, ji ėjo ir meldėsi, nes niekas jai negalėjo padėti, ant jos drabužių iš nugaros ir priekio buvo užrašas OST- RYTAI. Todėl ji ir neturėjo teisės eiti šaligatviu. Šaligatviu ėjo šeimininkų, pas kuriuos ji dirbo, sūnus. Jam buvo gal dešimt metų. Dabar jie ėjo pas vieną jo tetą, kuri buvo šio miestelio burmistro žmona, nešė krepšius su švariais skalbiniais. Šeimininkai, pas kuriuos ji dirbo, nebuvo jai blogi. Darbo buvo labai daug, labai didelis ūkis, keletas samdinių vos suspėdavo nudirbti visus dienos darbus, kartu su šeimininkais, bet skųstis ji negalėjo, pavalgyti duodavo kaip ir savo samdiniams, ir valgė jie už vieno stalo su šeimininkais. Turėjo drabužį, apavą ir dirbo. Prie ūkio darbų buvo pratusi, šeimininkai buvo patenkinti. O kas bus dabar? Su nerimu galvojo ji. Šeimininkai turbūt bėgs į vakarus, kaip pasielgs su jais? Ji prisiminė tą dieną, kada ji su pussesere, išbėgo apsipirkti į miestelio turgų, ir nebegrįžo. Juos ten apsupę vokiečių kareiviai, atrinko visus jaunesnius ir stipresnius, sugrūdo į krovininius vagonus ir išvežė į nežinią. Dabar ji čia. O kur jos pusseserė, – ji nežino. Šis miestelis, randasi, kaip tik prie pat Vokietijos ir Lenkijos sienos.

Nunešę skalbinius, jie turėjo kuo greičiau skubėti atgal, kad pranešti šią žinią, kuri, kareiviams traukiantis, išjudino visą miestelį. Reikia kuo skubiau bėgti į vakarus, – taip perduokit parėję namo – pasakė burmistro žmona. Šeimininkai šią žinią sutiko su dideliu nerimu, ypač pats šeimininkas. Jis jau buvo senas, ir ši žinia jį dar labiau palenkė. Šeimininko dukra, dar buvo jauna ir netekėjusi, tuoj pat suskubo ruoštis, nes tam reikalinga bus keletas dienų, kol prikraus vežimus, kol parduos nereikalingus arklius, karves, avis. Pačiam šeimininkui rūpėjo paskutinį kartą pamatyti savo gimines, kurie gyveno Lenkijos pasienyje. Jie gaudavo leidimą pasimatymui vieną kartą į metus, bet kalbėtis negalėjo. Šeimininkas pasiimdavo visą savo šeimą ir nuvažiuodavo prie upės, kuri skyrė Vokietiją nuo Lenkijos, sustodavo vienoje pusėje, išrikiuodavo savo šeimos narius ir stovėdavo. Kitoje upės pusėje tą patį padarydavo ir šeimininko brolis su savo šeima ir taip tylėdami stovėjo. Jeigu kuris neatvykdavo, tai žinodavo, kad jau nėra gyvųjų tarpe. Kalbėtis jokiais garsais ar ženklais buvo draudžiama, už tai galėjo ir nušauti pasienio patrulis. Taip jie gyveno tuo metu, nes taip jau atsitiko, kad šeimininkas išsirinko į žmonas vokietaitę, turtingo ūkininko dukterį. Ir taip jau nutiko, kad lyginant pasienio ribas vieni liko vienoje upės pusėje, kiti kitoje. O kaip gi bus šį kartą, ar leis jam pasimatyti? Šeimininkas tik apie tai ir galvojo. Ir visgi po kelių dienų, miestelio burmistras gavo jiems leidimą pasimatymui. Tai dienai šeimininkas ruošėsi labai jaudindamasis. Susirinko visi, iš miestelio atvažiavo dukra su šeima ir visi nuvyko į susitikimo vietą. Kaip visada, visi išsirikiavo ir žiūrėjo vienį į kitus. Senasis šeimininkas verkė, ašarų negalima buvo šluostytis, negalima buvo judinti rankų, kad nesuprastų neteisingai, ne va rodo kokius sutartinius ženklus. Tada jau nušautų iš karto. Ir šeimininko akys, sklidinos ašarų, ne ką tematė. Taip jie atsisveikino su visais visam laikui. Atsisveikinimą matė ir samdiniai, jie su vežimais stovėjo atokiau, ir laukė.

Dar praėjo keletas dienų, kol viskas buvo padaryta, išparduota, suruošta kelionėn. Šeimininkai keletą samdinių paėmė su savimi, tarp jų ir ją- nors šeimininkė ir prasitarė, kad keliauti iki galo kartu su jais, jai neteks. Nuveš iki perskirstymo punkto ir ten ją paliks.

Visose gatvėse šurmuliavo žmonės. Turtingesni bėgo mašinomis, vežimais, o daugiausia bėgo pėsčiomis, užsimetę maišiukus ant kupros, su krepšiais, lagaminais. Visi zujo, skubėjo, kažko dairėsi, tai laukė, šaukė savo artimųjų ir traukė į vakarus. Kažkur tai artinosi frontas, bet tai dar buvo gana toli. Bėglių dar niekas nešaudė, dar nesimatė lėktuvų, kurie subombarduotų bėglių vilkstines. Taip, kaip tai vyko jos šalyje, prie Vitebsko, kada vokiečiai apšaudydavo pabėgėlius, iš lėktuvų atidengdami kulkosvaidžių ugnį, arba bombarduodami. Šeimininkai buvo liūdni, viso gyvenimo užgyventas turtas nuėjo vėjais. Su savimi jie pasiėmė tiktai keletą vežimų, pakinkytų pačiais geriausiais arkliais. Ją, šeimininkė pasiėmė į savo vežimą, gal bijodama, kad ji ryšis bėgti. Šeimininkai savo parašu tvirtino, jos paėmimą į savo ūkį, dabar ji jau nebereikalinga, ir ją paliks Liuksemburge. Ten pasirodo yra perskirstymo punktas tokių, kaip ji. Nejauku buvo. Nežinojo, kas bus toliau. Štai jie pasiekė Liuksemburgą. Šeimininkė nusivedė ją į punktą ir ten paliko ją. Atsisveikindama gailėjosi, kad ji jos pasiimti negalinti, toks įstatymas, be to ir patys nežino, kur jie atsidurs.

Tokių niekam nereikalingų, ten susirinko labai daug. Daugumą sudarė moterys. Atėjo prižiūrėtoja ir įsakė visoms rikiuotis ir eiti paskui ją. Jas nuvedė į pastatą, viduje dideliame kambaryje liepė nusirengi visus rūbus ir batus. Pasakė, kad jų rūbai bus dezinfekuojami, o joms pačioms teks išsiprausti po dušu. Jas visas suvarė į patalpą, ir uždarė duris. Iš visų pusių, stipria srove, pasipylė vanduo. Vanduo pylėsi iš visur, iš viršaus, iš šonų, ir niekur negalima buvo nuo jo pasislėpti. Vanduo buvo ledinis. Iš pradžių pasipylė šūksniai, aimanos, jos puldavo tai vieną pusę tai į kitą, bet iš visur jas pasitikdavo tas ledinis vanduo. Galiausiai jos taip pavargo grumtis su nematomu priešu, kad buvo vis vien. Jos jau nebejautė savęs, visos pamėlusios, sustingusios, pažemintos, stovėjo susigrūdusios į krūvą ir laukė,kada atsidarys durys ir baigsis šitas košmaras. O kas bus toliau? …

Prižiūrėtojai atidarė duris ir liepė rengtis. Tame kambaryje gulėjo dvi krūvos, vienoje batai, kitoje rūbai, ir iš jų kiekvienai reikėjo išsirinkti savo, o kai kas ir ne savo, kad tik geresnį pagriebti. Šiaip taip susitvarkę su savo daiktais, jos buvo sugrūstos į sunkvežimius ir išvežtos iš punkto teritorijos. Vežė jas ar kelias valandas, ar kelias dienas, niekas nebepamena. Kai kurios netekdavo nuovokos, po to vėl atsipeikėdavo. Galiausiai sunkvežimiai sustojo. Įsakė visiems išlipti. Vakaro sutemose, matėsi ilgi barakai, aukštos spygliuotos tvoros, ir aukštai boluojantys prižiūrėtojų bokšteliai. Visoms išsirikiuoti ir į šoninį baraką… Taip visas sutalpino į barakus. Viduje buvo mediniai gultai, pamesta po gniūžtę šiaudų. Duris užrakino. Palubėje, kur ne kur, bolavo pilka šviesa. Taip apgraibomis kiekviena susirado sau gultus ir nutilo, laukdamos rytdienos, laukdamos atsakymo, kur jos dabar?… Ar miegojo, kas tą naktį, gali atsakyti tiktai tas, kuris ten buvo. Nuovargis pakirto jų kūnus, bet protas budriai budėjo ir klausėsi kiekvieno krebždesio…

Ankstų rytą atėjo prižiūrėtojai, tuoj pat surikiavo ir išvarė į kiemą. Vėl buvo nuvestos į patalpas, kur liepta savo rūbus nusirengti ir stoti į eilę, visi laukė eilėje jiems skirtų rūbų. Vienas prižiūrėtojas dalino dryžuotus rūbus, kitas surašinėjo skirtus numerius, kurie buvo prisiūti ant tų rūbų. Dabar jos visos buvo vienodos. Dabar jos neturėjo nei vardo, nei pavardės, jos buvo tik numeriai. Dachau koncentracijos stovykla. Ar jos žinojo, kas tai?… Ne, čia niekas nieko nežinojo…kaip ir visame pasaulyje…

Dieną vesdavo kasti apkasų, kitoms tekdavo skalbti tokius pačius dryžuotus rūbus. Nors joms pačioms niekas nesiruošė keisti šituos gautus rūbus į švarius, o kieno šitie rūbai buvo jos nežinojo, kaip ir daugelį dalykų, kurie vyko jų stovykloje. Maisto davinys buvo apgailėtinas, degtuko dėžutės dydžio juodas gumulas vadinamas duona ir konservų dėžutė juodo viralo, kur plaukiojo keletas kruopų, ar supuvusių bulvių. Ji meldėsi, meldėsi mintyse pastoviai. Turbūt tai darė kiekviena iš jų, nes kitaip, visą tai ištverti, būtų neįmanoma. Stovykla buvo didelė, barakų eilės, eilės, ir nesimatė kalinių, nes barakai visada būdavo rakinami. Atvažiuodavo didelė dengta mašina, susodindavo į ten kiek tilpdavo ir išveždavo, o rūbai jų likdavo kieme. Tuos rūbus ir skalbdavo, dar kalbėjo, kad skalbimo muilas iš žmonių pagamintas. Niekas nenorėjo apie tai galvoti ir kalbėti…

Prižiūrėtojas čekas, ateidavo į baraką ir atrinkęs jaunesnes, vedėsi toli į laukus, kasti apkasus. Ir sakydavo, – kaskite, kaskite, tai jūsų išsigelbėjimas. Kuo mažiau jums reikia būti barakuose, taip, gal jus Dievas ir išgelbės. Pas jį šeimoje augo septyni vaikai, ir jis nieko apie juos nežinojo, bet vylėsi, kad suras juos, kad ir pats sugrįš namo.

Turbūt artėjo pavasaris, nes pradėjo tirpti sniegas. Kokia diena, koks mėnuo, niekas nežinojo. Tik pagal orą truputį nuspėdavo, kas per laiko metas. Dengta mašina atvažiuodavo kas diena, ir kas dieną į ją sugrūsdavo kalinių. Ir vėl niekas nežinojo, kur veža ir kodėl. Vieną dieną prižiūrėtojai įsakė jų barakui išsirikiuoti kieme. Rikiuotis ir mesti rūbus į krūvą, ir lipti į mašiną. Ji stovėjo eilėje, prieš ją jau buvo likę vos keletas, tuoj jie sulips ir ji atsidurs ten,- mašinoje. Ilga nuogalių virtinė stovėjo išsirikiavę per visą kiemą į mirties mašiną, dujų mašiną, tik apie tai jie nežinojo. Jie dar turėjo vilties. Jie nenorėjo mirti, ir dar turėjo vilties. Didžiausias jos noras tada buvo – GYVENTI. Jau jai lipant į mašiną, prižiūrėtojas pasisuko ir riktelėjo, kad daugiau negalima, bus per daug, ir stipriai alkūne pastūmė ją į šalį nuo mašinos. Gana. Užtrenkė duris ir nuvažiavo. Jie stovėjo nuogi, nebejausdami šalto vėjo, nebejausdami savęs, negalėdami pajudėti, negalėdami ištarti nė žodžio. Pagaliau atsitokėję nuo prižiūrėtojų riksmų, pradėjo ieškoti savo rūbų. Ir vėl vorele juos visus likusius sugrūdo į baraką. Tą naktį niekas nemiegojo, visi laukė, laukė, kad tuoj atsidarys durys ir juos vėl išvarys į kiemą ir grūs į mašiną, o iš ten niekas daugiau nebesugrįžta…

Tą naktį kieme buvo labai triukšminga. Mašinos zujo be perstojo. Aidėjo riksmai, šūkavo ir krovė kažkokias dėžes į mašinas. Pagaliau, artėjant rytui, kažkaip staiga viskas nutilo. Tyla, baugino labiau negu triukšmas. Atėjo metas, kada ateina prižiūrėtojai, tačiau niekas nesirodė. Kažkur girdėjosi susišaudymas, sprogimai, bet tai buvo už stovyklos ribų. Praėjo pusė dienos, niekas nesirodė, bet išeiti niekas negalėjo, barako durys buvo užrakintos. Pasigirdo balsai iš kitų barakų. Kai kurie buvo palikti neužrakinti, iš ten nuėjo ir atidarė visus kitus. Geriau apžiūrėję pamatė, kad vartai palikti atidaryti ir niekur nėra nei vieno prižiūrėtojo. Visi, kas tik išliko gyvi šitame pragare, išėjo į kiemą, ir visa minia dryžuotų žmonių pajudėjo vartų link. Išėję pro vartus, žmonės, grupėmis, išsisklaidė į visas puses. Ji prisijungė prie žmonių, kurie ėjo Rytų link, eisim tiesiai į saulę, ir surasim kelią namo… Ar jie buvo laimingi? …Turbūt jie ir patys nežinojo, jų protas dar nesugebėjo visko išanalizuoti, jie žinojo, kad jie laisvi, o kas jų laukia toliau?, niekas negalėjo pasakyti.

Po kelių dienų, jie atsidūrė netoli gyvenvietės. Pamatę jų dryžuotus rūbus, niekas nenorėjo jų įsileisti į namus. Šiaip taip jų atvykimas pasiekė to miestelio seniūną, kuris privalėjo pasirūpinti jais. Nurodė namus, kuriuose, jie galėjo pernakvoti, o iš ryto visiems eiti į paliktą seną dvarą, kuriame tvartuose yra daug galvijų. Juos reikia pamelžti, paduoti pašaro, ten esančių darbininkų neužtenka. Iš visos apylinkės suvarytos karvės ir kiti galvijai. Naktį, pas nurodytus šeimininkus jie nakvojo virtuvėje, po stalu. Visą naktį namo gyventojai lakstė ir zujo į visas puses. Nešiojo karštą vandenį, kažkas vaitojo ir dejavo. Nelauktai sukliko naujagimis. Kažkas įsakė skubiai atnešti vandens. Iš po stalo, ji matė, kaip į kambarį nunešė kibirą su vandeniu. Durys liko privertos, šviesos ruožas krito tiesiai į stalo pusę. Girdėjosi prislopinti balsai, suprasdama vokiečių kalbą, ji suprato kas vyksta. Mokykloje ši kalba jai sekėsi, kaip tik tą 1941 metų rudenį ji ruošėsi studijuoti vokiečių kalbą ir tapti vokiečių kalbos mokytoja. Bet, prasidėjus karui, matyt nuo psichologinio šoko, ji nebegalėjo ir nebenorėjo kalbėti vokiškai. Naujagimis dar tebeverkė. Bet staiga jis nutilo ir pasigirdo aiškus vandens burbulų garsas, įsakmus balsas liepė kažką dėti į kibirą, į kibirą … Kažkoks šurmulys ir viskas nutilo. Naujagimis nebeverkė, niekas nedejavo. Jai plaukai stojosi ant galvos, taip buvo baisu. Atimti naujagimio gyvybę galėjo tik labai žiaurūs žmonės. Visą naktį ji nesumerkė akių, ir paryčiui, tik subolavus šešėliams, ji pradėjo žadinti drauge nakvojusius. Tylutėliai visi pakilo ir išėjo į dvarą. Tame dvare jiems pakeitė rūbus, ir jie vėl pavirto žmonėmis. Darbo dvare buvo tiek daug, kad jų grupelė iš devynių žmonių, ir dar vietinių darbininkų, gal apie keturiolika žmonių, vos suspėdavo prinešti vandens, pašaro, ir pamelžti karves.

Taip prabėgo keletas savaičių. Kartą, atsibudę ryte išgirdo sprogimus ir susišaudymą, visai netoliese. Visi pasislėpė. Visą dieną negalėjo nueiti į tvartus, vis kažkur kaleno kulkosvaidis, ir kone be perstojo šaudė. Dar praėjo viena baimės naktis, kažkas bėgiojo po dvaro teritoriją, vyko susišaudymas, ir jau kitos dienos rytą, pamatė po kiemą vaikštančius karius…

Atrodė jau viskas pasibaigė, karo nešamas siaubas ir netektys, koncentracijų stovyklų mirties mašinos sustabdytos. Tačiau, sugrįžusios namo, savo žemėje, jos, ir daugelio kitų, sugrįžusių iš nelaisvės, buvo klausiama, – kodėl išlikai gyva, kaip išlikai gyvas?…Čia, jais buvo nepasitikima, ieškoma mažiausių priekabių. Jos Tėvas, buvęs politinis kalinys, iškalėjęs septynerius metus Vitebsko lageriuose, ir karo išvakarėse kartu su kitais politiniais kaliniais nunuodytas, kalėjo už tai, kad nenorėjo eiti į kasdieninę politinės informacijos lekciją, kurią atvažiuodavo skaityti iš rajono valdžios atstovų. Pasakė, kad šitaip žmonės tik atitraukiami nuo ūkio darbų. Išsivežė jį naktį, kaip ir visus nepaklusniuosius tais laikais. Jai buvo priekaištaujama už viską, kad liko gyva, kad Tėvas buvęs politinis, kad jos dėdė nepridavė 1 kilogramo linų, išvežtas dingo be žinios. Brolis išėjęs į karą dingo be žinios. Viską palikusi, ji išvažiavo į Lietuvą. Čia dirbo, kūrė ir gyveno savo gyvenimą. Išaugino ir išleido į gyvenimą  vaikus. Džiaugėsi anūkais ir proanūkiais, proproanūkiais. Sava, gimtoji žemė, jai išliko visą gyvenimą brangi, bet ir nepasiekiama, o senatvėj, jau nebebuvo reikalo ir jėgų, sugrįžti atgal, į Tėviškę, į Tėvynę.

Jeigu ne ta lemtinga, Dievo pasiusta minutė, ir apsaugota Angelo sargo, per kurią, ji liko gyva, – mūsų visų  vaikų ir mūsų vaikų, jos anūkų, ir mūsų vaikų vaikų, jos proanūkių, niekada nebūtų buvę šitoje žemėje. O kiek tokių vaikų, kurie turėjo ateiti į šį pasaulį, prarijo mirties mašina koncentracijų stovyklose?…Kiek?…

Ji atsisakė išmokamos kompensacijos, už praleistą laiką priverstiniuose darbuose Vokietijoje, ir Dachau koncentracijos stovyklos nelaisvėje, nes niekas, didžiausi pinigai, negali atlyginti tos žalos, kuri yra padaryta žmogaus sielos gelmėse, žmogaus širdyje ir fizinio kūno kiekvienoje ląstelėje…

Dėkoju Dievui kad ji išliko ori ir išdidi, nepamynė savo žmogiškosios esybės ir nepaėmė numestos mūsų amžiaus niekingos išmaldos…

Avgusta S-V